Exodus 32
1 O tauta, matydama, kad Mozė delsia nulipti nuo kalno, tauta susirinko prie Aarono ir jam tarė: „Kelkis, padaryk mums dievų, kurie eitų pirma mūsų; nes kas dėl šito Mozės, to vyro, kuris mus išvedė iš Egipto šalies, nežinome, kas jam atsitiko“.
2 Ir Aaronas jiems tarė: „Nutraukite auksinius auskarus, esančius jūsų žmonų, jūsų sūnų ir jūsų dukterų ausyse, ir atneškite juos man“.
3 Ir visa tauta nusitraukė auksinius auskarus, esančius jų ausyse, ir atnešė juos Aaronui.
4 Ir gavęs juos iš jų rankų, ir padaręs iš to nulietą veršį, jis formavo tai raižikliu; ir jie tarė: „Šitie yra tavo dievai, o Izraeli, kurie tave išvedė aukštyn iš Egipto šalies“.
5 Ir Aaronas, tai pamatęs, pastatė aukurą to priešakyje; ir Aaronas paskelbė ir tarė: „Rytoj yra šventė VIEŠPAČIUI“.
6 Ir atsikėlę anksti rytojaus dieną, jie aukojo deginamąsias aukas ir atnešė taikos aukas; ir tauta sėdosi valgyti ir gerti, ir kėlėsi žaisti.
7 Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Eik, lipk žemyn; nes tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto šalies, save sugadino;
8 jie greitai nukrypo nuo kelio, kurį jiems įsakiau: jie pasidarė sau nulietą veršį, garbino jį, jam aukojo ir tarė: ‘Šitie yra tavo dievai, o Izraeli, kurie tave išvedė aukštyn iš Egipto šalies’“.
9 Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Aš mačiau šitą tautą, ir štai ji yra kietasprandė tauta;
10 taigi dabar palik mane ramybėje, kad mano rūstybė užsidegtų prieš juos ir kad juos sunaikinčiau; o iš tavęs aš padarysiu didžiulę tautą“.
11 Ir Mozė maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, tardamas: „Kodėl, VIEŠPATIE, ušsidega tavo rūstybė prieš tavo tautą, kurią tu išvedei iš Egipto šalies su didele jėga ir galinga ranka?
12 Kodėl turėtų kalbėti egiptiečiai, sakydami: ‘Piktadarystei jis juos išvedė, kad juos išžudytų kalnuose ir išnaikintų juos nuo žemės paviršiaus’? Gręžkis nuo savo įnirtingos rūstybės ir apsigalvok dėl to pikto savo tautai.
13 Atsimink savo tarnus Abraomą, Izaoką ir Izraelį, kuriems prisiekei pačiu savimi ir jiems sakei: ‘Aš padauginsiu jūsų sėklą kaip dangaus žvaigždes, ir visą šitą šalį, apie kurią kalbėjau, duosiu jūsų sėklai, ir jie ją paveldės amžinai’“.
14 Ir VIEŠPATS apsigalvojo dėl to pikto, kurį jis galvojo padaryti savo tautai.
15 Ir atsigrežęs Mozė lipo žemyn nuo kalno, ir jo rankoje buvo dvi liudijimo plokštės; plokštės buvo prirašytos abiejose jų pusėse; vienoje ir kitoje pusėje jos buvo prirašytos.
16 O plokštės buvo Dievo darbas, ir raštas buvo Dievo raštas, įrėžtas į plokštes.
17 O Jozuė, išgirdęs tautos triukšmą, kai jie šūkavo, tarė Mozei: „Karo triukšmas stovykloje“.
18 O jis tarė: „ Tai ne nugalėjusiųjų šauksmo balsas ir ne nugalėtųjų šauksmo balsas; bet giedančiųjų garsą aš girdžiu“.
19 Ir įvyko, kai tik jis priartėjo prie stovyklos, jis išvydo veršį ir šokius; ir užsidegė Mozės pyktis, ir jis išmetė iš savo rankų plokštes, ir jas sudaužė kalno papėdėje.
20 Ir jis ėmė veršį, kurį jie buvo padarę, sudegino jį ugnyje ir sutrynė į miltus, ir išbarstė ant vandens, ir sugirdė tai Izraelio vaikams.
21 Ir Mozė tarė Aaronui: „Ką tau padarė šita tauta, kad tu užtraukei ant jos tokią didelę nuodėmę?“
22 Ir Aaronas tarė: „Teneužsidega mano viešpaties pyktis; tu žinai tą tautą, kad jie linkę į piktadarystę.
23 Nes jie man sakė: ‘Padaryk mums dievų, kurie eitų pirma mūsų; nes kas dėl šito Mozės, to vyro, kuris mus išvedė aukštyn iš Egipto šalies, nežinome, kas jam atsitiko’.
24 Ir aš jiems tariau: ‘Kas turi aukso, tenusitraukia jį’. Taigi jie man jį davė; tada aš įmečiau jį į ugnį, ir išėjo šitas veršis“.
25 Ir kai Mozė pamatė, kad tauta buvo nuoga (nes Aaronas buvo ją apnuoginęs jų gėdai tarp jų priešų);
26 tada Mozė atsistojo stovyklos vartuose ir tarė: „Kas yra VIEŠPATIES pusėje, teateina pas mane“. Ir susirinko pas jį visi Levio sūnūs.
27 Ir jis jiems tarė: „Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Kiekvienas prisidėkite savo kalaviją prie šono, eikite šen ir ten per stovyklą, nuo vartų iki vartų, ir žudykite kiekvienas savo brolį, kiekvienas savo draugą ir kiekvienas savo artimą’“.
28 Ir Levio vaikai padarė pagal Mozės žodį; ir tą dieną krito iš tautos apie tris tūkstančius vyrų.
29 Nes Mozė buvo sakęs: „Pasišvęskite šiandien VIEŠPAČIUI, kiekvienas dėl savo sūnaus ir dėl savo brolio; kad jis jums šiandien suteiktų palaiminimą“.
30 Ir įvyko rytojaus dieną, kad Mozė tarė tautai: „Jūs nusidėjote didele nuodėme; o dabar aš eisiu aukštyn pas VIEŠPATĮ; galbūt atliksiu sutaikinimą už jūsų nuodėmę“.
31 Ir sugrįžęs pas VIEŠPATĮ Mozė tarė: „Ak, šita tauta nusidėjo didele nuodėme ir pasidarė aukso dievų.
32 Tačiau dabar, jei norėsi, atleisk jų nuodėmę; o jei ne, meldžiu tave, išbrauk mane iš savo knygos, kurią esi parašęs“.
33 Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Kas prieš mane nusidėjęs, tą aš išbrauksiu iš savo knygos.
34 Todėl dabar eik, vesk tautą į vietą, apie kurią esu tau kalbėjęs; štai mano Angelas eis pirma tavęs; tačiau tą dieną, kai aš aplankysiu, aš aplankysiu jų nuodėmę ant jų“.
35 Ir VIEŠPATS ištiko tautą rykšte, nes jie padarė tą veršį, kurį padarė Aaronas.