1O tauta, matydama, kad Mozė delsia nulipti nuo kalno, tauta susirinko prie Aarono ir jam tarė: „Kelkis, padaryk mums dievų, kurie eitų pirma mūsų; nes kas dėl šito Mozės, to vyro, kuris mus išvedė iš Egipto šalies, nežinome, kas jam atsitiko“.
2Ir Aaronas jiems tarė: „Nutraukite auksinius auskarus, esančius jūsų žmonų, jūsų sūnų ir jūsų dukterų ausyse, ir atneškite juos man“.
3Ir visa tauta nusitraukė auksinius auskarus, esančius jų ausyse, ir atnešė juos Aaronui.
4Ir gavęs juos iš jų rankų, ir padaręs iš to nulietą veršį, jis formavo tai raižikliu; ir jie tarė: „Šitie yra tavo dievai, o Izraeli, kurie tave išvedė aukštyn iš Egipto šalies“.
5Ir Aaronas, tai pamatęs, pastatė aukurą to priešakyje; ir Aaronas paskelbė ir tarė: „Rytoj yra šventė VIEŠPAČIUI“.
6Ir atsikėlę anksti rytojaus dieną, jie aukojo deginamąsias aukas ir atnešė taikos aukas; ir tauta sėdosi valgyti ir gerti, ir kėlėsi žaisti.
7Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Eik, lipk žemyn; nes tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto šalies, save sugadino;
8jie greitai nukrypo nuo kelio, kurį jiems įsakiau: jie pasidarė sau nulietą veršį, garbino jį, jam aukojo ir tarė: ‘Šitie yra tavo dievai, o Izraeli, kurie tave išvedė aukštyn iš Egipto šalies’“.
9Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Aš mačiau šitą tautą, ir štai ji yra kietasprandė tauta;
10taigi dabar palik mane ramybėje, kad mano rūstybė užsidegtų prieš juos ir kad juos sunaikinčiau; o iš tavęs aš padarysiu didžiulę tautą“.
11Ir Mozė maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, tardamas: „Kodėl, VIEŠPATIE, ušsidega tavo rūstybė prieš tavo tautą, kurią tu išvedei iš Egipto šalies su didele jėga ir galinga ranka?
12Kodėl turėtų kalbėti egiptiečiai, sakydami: ‘Piktadarystei jis juos išvedė, kad juos išžudytų kalnuose ir išnaikintų juos nuo žemės paviršiaus’? Gręžkis nuo savo įnirtingos rūstybės ir apsigalvok dėl to pikto savo tautai.
13Atsimink savo tarnus Abraomą, Izaoką ir Izraelį, kuriems prisiekei pačiu savimi ir jiems sakei: ‘Aš padauginsiu jūsų sėklą kaip dangaus žvaigždes, ir visą šitą šalį, apie kurią kalbėjau, duosiu jūsų sėklai, ir jie ją paveldės amžinai’“.
14Ir VIEŠPATS apsigalvojo dėl to pikto, kurį jis galvojo padaryti savo tautai.
15Ir atsigrežęs Mozė lipo žemyn nuo kalno, ir jo rankoje buvo dvi liudijimo plokštės; plokštės buvo prirašytos abiejose jų pusėse; vienoje ir kitoje pusėje jos buvo prirašytos.
16O plokštės buvo Dievo darbas, ir raštas buvo Dievo raštas, įrėžtas į plokštes.
17O Jozuė, išgirdęs tautos triukšmą, kai jie šūkavo, tarė Mozei: „Karo triukšmas stovykloje“.
18O jis tarė: „ Tai ne nugalėjusiųjų šauksmo balsas ir ne nugalėtųjų šauksmo balsas; bet giedančiųjų garsą aš girdžiu“.
19Ir įvyko, kai tik jis priartėjo prie stovyklos, jis išvydo veršį ir šokius; ir užsidegė Mozės pyktis, ir jis išmetė iš savo rankų plokštes, ir jas sudaužė kalno papėdėje.
20Ir jis ėmė veršį, kurį jie buvo padarę, sudegino jį ugnyje ir sutrynė į miltus, ir išbarstė ant vandens, ir sugirdė tai Izraelio vaikams.
21Ir Mozė tarė Aaronui: „Ką tau padarė šita tauta, kad tu užtraukei ant jos tokią didelę nuodėmę?“
22Ir Aaronas tarė: „Teneužsidega mano viešpaties pyktis; tu žinai tą tautą, kad jie linkę į piktadarystę.
23Nes jie man sakė: ‘Padaryk mums dievų, kurie eitų pirma mūsų; nes kas dėl šito Mozės, to vyro, kuris mus išvedė aukštyn iš Egipto šalies, nežinome, kas jam atsitiko’.
24Ir aš jiems tariau: ‘Kas turi aukso, tenusitraukia jį’. Taigi jie man jį davė; tada aš įmečiau jį į ugnį, ir išėjo šitas veršis“.
25Ir kai Mozė pamatė, kad tauta buvo nuoga (nes Aaronas buvo ją apnuoginęs jų gėdai tarp jų priešų);
26tada Mozė atsistojo stovyklos vartuose ir tarė: „Kas yra VIEŠPATIES pusėje, teateina pas mane“. Ir susirinko pas jį visi Levio sūnūs.
27Ir jis jiems tarė: „Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Kiekvienas prisidėkite savo kalaviją prie šono, eikite šen ir ten per stovyklą, nuo vartų iki vartų, ir žudykite kiekvienas savo brolį, kiekvienas savo draugą ir kiekvienas savo artimą’“.
28Ir Levio vaikai padarė pagal Mozės žodį; ir tą dieną krito iš tautos apie tris tūkstančius vyrų.
29Nes Mozė buvo sakęs: „Pasišvęskite šiandien VIEŠPAČIUI, kiekvienas dėl savo sūnaus ir dėl savo brolio; kad jis jums šiandien suteiktų palaiminimą“.
30Ir įvyko rytojaus dieną, kad Mozė tarė tautai: „Jūs nusidėjote didele nuodėme; o dabar aš eisiu aukštyn pas VIEŠPATĮ; galbūt atliksiu sutaikinimą už jūsų nuodėmę“.
31Ir sugrįžęs pas VIEŠPATĮ Mozė tarė: „Ak, šita tauta nusidėjo didele nuodėme ir pasidarė aukso dievų.
32Tačiau dabar, jei norėsi, atleisk jų nuodėmę; o jei ne, meldžiu tave, išbrauk mane iš savo knygos, kurią esi parašęs“.
33Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Kas prieš mane nusidėjęs, tą aš išbrauksiu iš savo knygos.
34Todėl dabar eik, vesk tautą į vietą, apie kurią esu tau kalbėjęs; štai mano Angelas eis pirma tavęs; tačiau tą dieną, kai aš aplankysiu, aš aplankysiu jų nuodėmę ant jų“.
35Ir VIEŠPATS ištiko tautą rykšte, nes jie padarė tą veršį, kurį padarė Aaronas.