Exodus 20— LTKJV

¹Ir Dievas kalbėjo visus tuos žodžius, sakydamas:

²„Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto šalies, iš vergystės namų.

³Neturėk kitų dievų mano akivaizdoje.

⁴Nedaryk sau jokio raižyto atvaizdo nei jokio panašumo į tai, kas yra aukštai danguje ar kas žemai žemėje, ar kas vandenyje po žeme;

⁵nesilenk jiems nei tarnauk jiems; nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, lankantis tėvų neteisybes ant vaikų iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia;

⁶ir rodantis gailestingumą tūkstančiams tų, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.

⁷Tuščiai nevartok VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo; nes VIEŠPATS nelaikys nekaltu to, kuris tuščiai vartoja jo vardą.

⁸Atsimink sabato dieną, kad ją laikytum šventa.

⁹Šešias dienas dirbk ir atlik visą savo darbą;

¹⁰bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo sabatas; joje nedirbk jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus, nei tavo dukra, nei tavo tarnas, nei tavo tarnaitė, nei tavo galvijai, nei tavo ateivis, esantis tavo vartuose;

¹¹nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, o septintąją dieną ilsėjosi; todėl VIEŠPATS palaimino sabato dieną ir ją pašventė.

¹²Gerbk savo tėvą ir savo motiną; kad tavo dienos būtų ilgos šalyje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda.

¹³Nežudyk.

¹⁴Nesvetimauk.

¹⁵Nevok.

¹⁶Neliudyk melagingai prieš savo artimą.

¹⁷Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos nei jo tarno, nei jo tarnaitės, nei jo jaučio, nei jo asilo, nei nieko, kas yra tavo artimo“.

¹⁸Ir visa tauta matė griaustinius, žaibus, trimito garsą ir rūkstantį kalną; ir kai tauta tai pamatė, jie atsitraukė ir stovėjo iš tolo.

¹⁹Ir jie tarė Mozei: „Tu kalbėk su mumis, o mes klausysime; bet tenekalba su mumis Dievas, kad nemirtume“.

²⁰O Mozė tarė tautai: „Nebijokite; nes Dievas atėjo jus išmėginti, ir kad jo baimė būtų jūsų akyse, kad nenusidėtumėte“.

²¹Ir tauta stovėjo iš tolo, o Mozė artinosi prie tirštos tamsos, kur buvo Dievas.

²²Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Taip sakyk Izraelio vaikams: ‘Jūs matėte, kad aš kalbėjau su jumis iš dangaus.

²³Nedarykite šalia manęs dievų iš sidabro nei nesidarykite dievų iš aukso.

²⁴Padaryk man aukurą iš žemės ir ant jo aukok savo deginamąsias aukas ir savo taikos aukas, savo avis ir savo jaučius; visose vietose, kur įamžinsiu savo vardą, aš ateisiu pas tave ir tave palaiminsiu.

²⁵O jei darysi man aukurą iš akmens, nestatyk jo iš tašytų akmenų; nes jei ant jo pakelsi savo įrankį, būsi jį sutepęs.

²⁶Taip pat laiptais nelipk prie mano aukuro, kad prie jo nebūtų atidengtas tavo nuogumas’“.