1Tada Mozė ir Izraelio vaikai giedojo VIEŠPAČIUI šitą giesmę ir kalbėjo, sakydami: „Aš giedosiu VIEŠPAČIUI, nes jis šlovingai nugalėjo; žirgą ir jo raitelį jis įmetė į jūrą.
2VIEŠPATS yra mano stiprybė ir giesmė, ir jis tapo mano išgelbėjimu; jis yra mano Dievas, aš paruošiu jam buveinę; mano tėvo Dievas, aš jį aukštinsiu.
3VIEŠPATS yra karo vyras; VIEŠPATS yra jo vardas.
4Faraono vežimus ir jo kariuomenę jis įmetė į jūrą; jo išrinktieji vadai taip pat nuskendo Raudonojoje jūroje.
5Gelmės uždengė juos; jie nugrimzdo į dugną kaip akmuo.
6Tavo dešinė ranka, o VIEŠPATIE, tapo šlovinga jėgoje; tavo dešinė ranka, o VIEŠPATIE, sutrupino priešą.
7Savo prakilnybės didybe tu pargriovei tuos, kurie sukilo prieš tave; tu siuntei savo rūstybę, kuri suėdė juos kaip ražienas.
8Ir tavo šnervių pūtimu susirinko vandenys, potvyniai stovėjo stačiai kaip krūva, ir gelmės sustingo jūros širdyje.
9Priešas tarė: ‘Vysiuosi, pasivysiu, padalinsiu grobį; mano geismas jais pasitenkins; aš išsitrauksiu kalaviją, juos sunaikins mano ranka’.
10Tu papūtei savo vėju, jūra juos apdengė; jie nuskendo kaip švinas galinguose vandenyse.
11Kas yra tau, o VIEŠPATIE, lygus tarp dievų? Kas šlovingas šventumu, kaip tu, baisus gyriuose, darantis stebuklus?
12Tu ištiesei savo dešinę ranką, juos prarijo žemė.
13Tu savo gailestingumu vedei tautą, kurią atpirkai; tu ją vedei savo stiprybe į savo šventąją buveinę.
14Išgirdusios tautos bijos; sielvartas suims Palestinos gyventojus.
15Tada Edomo kunigaikščiai stebėsis; Moabo galiūnai – juos drebulys apims; sutirps visi Kanaano gyventojai.
16Ant jų nupuls išgąstis ir didelė baimė; tavo rankos didybe jie bus tylūs kaip akmuo; kol pereis tavo tauta, o VIEŠPATIE, kol pereis tauta, kurią nusipirkai.
17Tu juos įvesi ir pasodinsi juos savo paveldo kalne, vietoje, kurią tu, o VIEŠPATIE, pasidarei sau gyventi, Šventovėje, o Viešpatie, kurią sutvirtino tavo rankos.
18VIEŠPATS karaliaus per amžių amžius“.
19Nes faraono žirgas įėjo su jo vežimais ir jo raiteliais į jūrą, ir VIEŠPATS sugrąžino ant jų jūros vandenis; bet Izraelio vaikai ėjo sausa žeme jūros vidury.
20Ir pranašė Mirjama, Aarono sesuo, pasiėmė į ranką tambūriną; ir visos moterys išėjo paskui ją su tambūrinais ir šokiais.
21Ir Mirjama jiems atsakė: „Giedokite VIEŠPAČIUI, nes jis šlovingai nugalėjo; žirgą ir jo raitelį jis įmetė į jūrą“.
22Taigi Mozė išvedė Izraelį iš Raudonosios jūros, ir jie išėjo į Šūro dykumą; ir tris dienas jie ėjo dykuma ir nerado vandens.
23Ir atvykę į Marą, jie negalėjo gerti Maros vandenų, nes jie buvo kartūs; todėl ji buvo praminta vardu Mara.
24Ir tauta murmėjo prieš Mozę, sakydama: „Ką gersime?“
25Ir jis šaukėsi VIEŠPATIES; ir VIEŠPATS jam parodė medį, kurį jam įmetus į vandenis, vandenys pasidarė saldūs; ten jis nustatė jiems įstatą bei įsaką ir ten juos mėgino,
26ir tarė: „Jei stropiai klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir darysi, kas teisu jo akyse, ir kreipsi ausį į jo įsakymus, ir laikysies visų jo įstatų, tai ant tavęs neužleisiu nei vienos iš tų ligų, kurias užleidau ant egiptiečių; nes aš esu VIEŠPATS, kuris tave gydo“.
27Ir jie atvyko į Elimą, kur buvo dvylika vandens šaltinių ir septyniasdešimt palmių; ir ten jie stovyklavo prie vandenų.