1Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:
2„Pašvęsk man visus pirmagimius, kurie Izraelio vaikų tarpe atveria įsčias, tiek iš žmonių, tiek iš gyvulių; tai yra mano“.
3Ir Mozė tarė tautai: „Atsiminkite šitą dieną, kurią išėjote iš Egipto, iš vergystės namų; nes rankos jėga VIEŠPATS jus išvedė iš šios vietos; rauginta duona nebus valgoma.
4Šią dieną jūs išėjote, Abibo mėnesį.
5Ir kai VIEŠPATS tave nuves į kanaaniečių, hetitų, amoritų, hivų ir jebusiečių šalį, kurią jis prisiekė tavo tėvams tau duoti, šalį, plūstančią pienu ir medumi, tada tu laikykis šito tarnavimo šį mėnesį.
6Septynias dienas valgyk neraugintą duoną, o septintąją dieną bus šventė VIEŠPAČIUI.
7Nerauginta duona turi būti valgoma septynias dienas; ir raugintos duonos neturi matytis pas tave, ir nei raugo neturi matytis pas tave visose tavo ribose.
8Ir skelbk savo sūnui tą dieną, sakydamas: ‘Tai daroma dėl to, ką VIEŠPATS man padarė, kai išėjau iš Egipto’.
9Ir tai tau bus ženklu ant tavo rankos ir prisiminimu tarp tavo akių, kad VIEŠPATIES įstatymas būtų tavo burnoje; nes stipria ranka VIEŠPATS tave išvedė iš Egipto.
10Todėl laikykis šio įsako jo laiku, iš metų į metus.
11Ir kai VIEŠPATS tave nuves į kanaaniečių šalį, kaip jis prisiekė tau ir tavo tėvams, ir tau ją duos,
12tada tu atskirk VIEŠPAČIUI visus atveriančius gimdą ir kiekvieną pirmagimį, išeinantį iš gyvulio, kurį tu turi; vyriškos lyties esantys bus VIEŠPATIES.
13Ir kiekvieną asilo pirmagimį išpirk avinėliu; o jei jo neišpirksi, tuomet nulaužk jam sprandą; ir visus žmonių pirmagimius tarp tavo vaikų atpirk.
14Ir įvyks, kai ateityje tavo sūnus tave paklaus, sakydamas: ‘Kas tai?’, tai tu jam sakyk: ‘Rankos jėga VIEŠPATS mus išvedė iš Egipto, iš vergystės namų;
15ir įvyko, kai faraonas sunkiai norėjo mus išleisti, tada VIEŠPATS nužudė visus pirmagimius Egipto šalyje, tiek žmonių pirmagimius, tiek gyvulių pirmagimius; todėl aš aukoju VIEŠPAČIUI visus, esančius vyriškos lyties, atveriančius gimdą; bet visus mano vaikų pirmagimius aš atperku.
16Ir tai bus kaip ženklas ant tavo rankos ir kaip galvaraištis tarp tavo akių; nes rankos jėga VIEŠPATS mus išvedė iš Egipto’“.
17Ir įvyko, faraonui išleidus tautą, Dievas jos nevedė filistinų šalies keliu, nors tai buvo arti; nes Dievas tarė: „Kad pamačiusi karą, tauta neimtų gailėtis ir nesugrįžtų į Egiptą“;
18bet Dievas vedė tautą aplinkui, Raudonosios jūros dykumos keliu; ir Izraelio vaikai apsiginklavę ėjo aukštyn iš Egipto šalies.
19Ir Mozė ėmė su savimi Juozapo kaulus; nes jis buvo griežtai prisaikdinęs Izraelio vaikus, tardamas: „Dievas tikrai aplankys jus; o jūs išneškite iš čia aukštyn mano kaulus su savimi“.
20Ir jie leidosi kelionėn iš Sukoto ir stovyklavo Etame, dykumos pakraštyje.
21O VIEŠPATS ėjo pirma jų dieną debesies stulpe, kad juos vestų keliu; o naktį ugnies stulpe, kad šviestų jiems; kad eitų dieną ir naktį;
22jis nepatraukė nuo tautos priešakio nei debesies stulpo dieną, nei ugnies stulpo naktį.