Exodus 13
1 Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:
2 „Pašvęsk man visus pirmagimius, kurie Izraelio vaikų tarpe atveria įsčias, tiek iš žmonių, tiek iš gyvulių; tai yra mano“.
3 Ir Mozė tarė tautai: „Atsiminkite šitą dieną, kurią išėjote iš Egipto, iš vergystės namų; nes rankos jėga VIEŠPATS jus išvedė iš šios vietos; rauginta duona nebus valgoma.
4 Šią dieną jūs išėjote, Abibo mėnesį.
5 Ir kai VIEŠPATS tave nuves į kanaaniečių, hetitų, amoritų, hivų ir jebusiečių šalį, kurią jis prisiekė tavo tėvams tau duoti, šalį, plūstančią pienu ir medumi, tada tu laikykis šito tarnavimo šį mėnesį.
6 Septynias dienas valgyk neraugintą duoną, o septintąją dieną bus šventė VIEŠPAČIUI.
7 Nerauginta duona turi būti valgoma septynias dienas; ir raugintos duonos neturi matytis pas tave, ir nei raugo neturi matytis pas tave visose tavo ribose.
8 Ir skelbk savo sūnui tą dieną, sakydamas: ‘Tai daroma dėl to, ką VIEŠPATS man padarė, kai išėjau iš Egipto’.
9 Ir tai tau bus ženklu ant tavo rankos ir prisiminimu tarp tavo akių, kad VIEŠPATIES įstatymas būtų tavo burnoje; nes stipria ranka VIEŠPATS tave išvedė iš Egipto.
10 Todėl laikykis šio įsako jo laiku, iš metų į metus.
11 Ir kai VIEŠPATS tave nuves į kanaaniečių šalį, kaip jis prisiekė tau ir tavo tėvams, ir tau ją duos,
12 tada tu atskirk VIEŠPAČIUI visus atveriančius gimdą ir kiekvieną pirmagimį, išeinantį iš gyvulio, kurį tu turi; vyriškos lyties esantys bus VIEŠPATIES.
13 Ir kiekvieną asilo pirmagimį išpirk avinėliu; o jei jo neišpirksi, tuomet nulaužk jam sprandą; ir visus žmonių pirmagimius tarp tavo vaikų atpirk.
14 Ir įvyks, kai ateityje tavo sūnus tave paklaus, sakydamas: ‘Kas tai?’, tai tu jam sakyk: ‘Rankos jėga VIEŠPATS mus išvedė iš Egipto, iš vergystės namų;
15 ir įvyko, kai faraonas sunkiai norėjo mus išleisti, tada VIEŠPATS nužudė visus pirmagimius Egipto šalyje, tiek žmonių pirmagimius, tiek gyvulių pirmagimius; todėl aš aukoju VIEŠPAČIUI visus, esančius vyriškos lyties, atveriančius gimdą; bet visus mano vaikų pirmagimius aš atperku.
16 Ir tai bus kaip ženklas ant tavo rankos ir kaip galvaraištis tarp tavo akių; nes rankos jėga VIEŠPATS mus išvedė iš Egipto’“.
17 Ir įvyko, faraonui išleidus tautą, Dievas jos nevedė filistinų šalies keliu, nors tai buvo arti; nes Dievas tarė: „Kad pamačiusi karą, tauta neimtų gailėtis ir nesugrįžtų į Egiptą“;
18 bet Dievas vedė tautą aplinkui, Raudonosios jūros dykumos keliu; ir Izraelio vaikai apsiginklavę ėjo aukštyn iš Egipto šalies.
19 Ir Mozė ėmė su savimi Juozapo kaulus; nes jis buvo griežtai prisaikdinęs Izraelio vaikus, tardamas: „Dievas tikrai aplankys jus; o jūs išneškite iš čia aukštyn mano kaulus su savimi“.
20 Ir jie leidosi kelionėn iš Sukoto ir stovyklavo Etame, dykumos pakraštyje.
21 O VIEŠPATS ėjo pirma jų dieną debesies stulpe, kad juos vestų keliu; o naktį ugnies stulpe, kad šviestų jiems; kad eitų dieną ir naktį;
22 jis nepatraukė nuo tautos priešakio nei debesies stulpo dieną, nei ugnies stulpo naktį.