Ecclesiastes 9
1 Dėl viso to apsvarsčiau savo širdyje visa tai pareikšti, kad teisieji bei išmintingieji ir jų darbai yra Dievo rankoje; žmogus nežino nei meilės, nei neapykantos iš viso to, kas yra jo akivaizdoje.
2 Visi dalykai ateina visiems vienodai; vienodai atsitinka teisiajam ir nedorėliui; gerajam, švariajam ir nešvariajam; aukojančiam ir neaukojančiam; kaip gerajam, taip ir nusidėjėliui; kaip prisiekiančiam, taip ir bijančiam priesaikos.
3 Tai yra blogybė tarp visų dalykų, vykstančių po saule, kad visiems vienodai nutinka; taip, ir žmonių sūnų širdis yra pilna pikto, ir beprotybė yra jų širdyje, kol jie gyvena, o po to jie eina pas mirusiuosius.
4 Nes tam, kuris susijungęs su visais gyvaisiais, yra vilties; nes gyvas šuo geriau už negyvą liūtą.
5 Nes gyvieji žino, kad jie mirs; bet mirusieji nieko nežino, nei jiems nebėra atlyginimo; nes pamirštas jų atminimas.
6 Taip pat jų meilė, jų neapykanta ir jų pavydas jau išnykę; ir jie per amžius nebeturi dalies jokiame dalyke, kuris vyksta po saule.
7 Eik savo keliu, valgyk su džiaugsmu savo duoną ir linksma širdimi gerk savo vyną; nes Dievas dabar priima tavo darbus.
8 Tebūna tavo drabužiai visados balti; ir tenetrūksta tavo galvai tepalo.
9 Gyvenk džiaugsmingai su žmona, kurią myli, per visas savo tuštybės gyvenimo dienas, kurias jis tau davė po saule, per visas tavo tuštybės dienas; nes tai yra tavo dalis šiame gyvenime ir tavo triūse, kurio imiesi po saule.
10 Ką tik tavo ranka aptinka nuveikti, daryk tai savo jėga; nes nėra nei darbo, nei planų, nei pažinimo, nei išminties kape, į kurį tu eini.
11 Aš atsigręžiau ir mačiau po saule, kad bėgimas ne greitiesiems, nei mūšis stipriesiems, nei duona išmintingiesiems, nei turtai turintiems supratimą, nei palankumas sumaniesiems; bet laikas ir atsitiktinumas atsitinka jiems visiems.
12 Nes žmogus nežino savo laiko; kaip žuvys, sugaunamos piktu tinklu, ir kaip paukščiai, sugaunami žabangomis; taip ir žmonių sūnūs įsipainioja piktame laike, kai jis staiga juos užpuola.
13 Mačiau ir šią išmintį po saule, ir ji man atrodė didelė:
14 buvo mažas miestas ir nedaug žmonių jame; ir prieš jį atėjo didis karalius, apgulė jį ir pastatė prieš jį didelius pylimus;
15 na, o atsirado jame neturtingas, išmintingas žmogus ir savo išmintimi išvadavo miestą; tačiau joks žmogus neprisiminė to beturčio žmogaus.
16 Tada aš tariau: „Išmintis geriau už jėgą“; tačiau beturčio išmintis paniekinama, ir jo žodžių neklauso.
17 Išmintingųjų žodžiai tyloje išklausomi labiau nei šauksmas to, kuris valdo tarp kvailių.
18 Išmintis geriau negu karo ginklai; bet vienas nusidėjėlis sunaikina daug gero.