1Negyvos musės padaro, kad vaistininkų tepalas skleistų dvokiantį kvapą; taip ir maža kvailybė padaro tam, kuris pagarsėjęs išmintimi ir garbe.
2Išmintingojo širdis yra jo dešinėje; bet kvailio širdis jo kairėje.
3Taip pat, kai kvailys eina keliu, jam trūksta išminties, ir jis kiekvienam sako, kad jis kvailys.
4Jei valdovo dvasia pakyla prieš tave, nepalik savo vietos; nes nusileidimas numalšina didelius nusižengimus.
5Yra blogybė, kurią mačiau po saule, kaip klaida išeinanti iš valdovo:
6kvailybė pastatyta didžioje garbėje, o turtingieji sėdi žemai.
7Mačiau tarnus ant žirgų, o kunigaikščius vaikščiojančius žeme kaip tarnus.
8Kas kasa duobę, į ją įkris; ir kas griauna tvorą, tam įgels gyvatė.
9Kas išima akmenis, jais susižeis; ir kas skaldo malkas, jomis kelia sau grėsmę.
10Jei geležis atšipusi ir jis negalanda ašmenų, tuomet jis turi įdėti daugiau jėgų; bet išmintis naudinga nukreipimui.
11Tikrai gyvatė įgels neužkerėta; ir plepys ne geresnis.
12Išmintingojo burnos žodžiai maloningi; bet kvailio lūpos praryja jį patį.
13Jo burnos žodžių pradžia – kvailystė; o jo kalbos pabaiga – kenksminga beprotybė.
14Taipogi kvailys pilnas žodžių; žmogus negali pasakyti, kas bus; ir kas gali jam pasakyti, kas bus po jo?
15Kvailių triūsas išsekina kiekvieną iš jų, nes jis nežino kaip nueiti į miestą.
16Vargas tau, o šalie, kai tavo karalius yra vaikas, ir kai tavo kunigaikščiai valgo ryte!
17Palaiminta esi, o šalie, kai tavo karalius yra kilmingųjų sūnus, ir kai tavo kunigaikščiai valgo tinkamu laiku, pasistiprinimui, o ne girtuokliavimui!
18Per didelę tinginystę pastatas suyra; ir per rankų dykinėjimą pravarva namas.
19Pokyliai ruošiami juokui, ir vynas pralinksmina; bet pinigai už viską atsako.
20Net mintyse nekeik karaliaus; ir savo miegamajame nekeik turtuolio; nes oro paukštis nuneš balsą ir turintis sparnus papasakos tą dalyką.