1Taigi aš atsigręžiau ir mačiau visus engimus, daromus po saule: ir štai engiamųjų ašaros, ir jie neturėjo guodėjo; o jų engėjų pusėje buvo jėga, bet jie neturėjo guodėjo.
2Todėl aš mirusiuosius, kurie jau mirę, gyriau labiau už gyvuosius, kurie tebegyvena.
3Taip, geriau už juos abu yra tam, kurio dar nebuvo, kuris nematė piktų darbų, kurie daromi po saule.
4Vėlgi, aš mačiau visą triūsą ir kiekvieną teisingą darbą, kad dėl to žmogui pavydi jo artimas. Tai irgi tuštybė ir dvasios varginimas.
5Kvailys susideda rankas ir valgo savo kūną.
6Geriau sauja su ramybe, negu abi pilnos saujos su triūsu ir dvasios varginimu.
7Tada aš atsigręžiau ir pamačiau tuštybę po saule.
8Yra vienas vienišas ir nėra antrojo; taip, jis neturi nei vaiko, nei brolio; tačiau visam jo triūsui nėra galo; taip pat jo akis nepasisotina turtais; ir jis nesako: ‘Kieno labui aš triūsiu ir atimu gera savo sielai?’ Tai irgi tuštybė, taip, tai sunkus triūsas.
9Du yra geriau negu vienas, nes jie turi gerą atpildą už savo triūsą.
10Nes jei jie parkrinta, vienas pakelia savo draugą; bet vargas vienišam, kai jis parkrinta, nes nėra antrojo jam pakelti.
11Vėlgi, jei du guli drauge, tada jie sušyla; bet kaip sušilti vienam?
12Ir jei kas vieną nugali, tai du jam pasipriešins; ir triguba virvė negreit pertrūksta.
13Geriau neturtingas, bet išmintingas vaikas, negu senas, bet kvailas karalius, kuris nebenori priimti patarimų.
14Nes iš kalėjimo jis ateina karaliauti; tuo tarpu gimusysis jo karalystėje tampa beturčiu.
15Mačiau visus gyvuosius, vaikščiojančius po saule, su antruoju vaiku, kuris stosis į jo vietą.
16Nėra galo visiems žmonėms – visiems, kurie yra buvę prieš juos; ir vėliau atėjusieji nebesidžiaugs juo. Tikrai tai irgi tuštybė ir dvasios varginimas.