1Tariau savo širdyje: „Na, išbandysiu tave linksmybe, todėl džiaukis malonumais“; ir štai tai irgi tuštybė.
2Apie juoką sakiau: „Jis beprotis“; ir apie linksmybę: „Ką ji daro?“
3Siekiau savo širdyje atsiduoti vynui, tačiau supažindinant savo širdį su išmintimi; ir nusitverti kvailybę, kol pamatysiu, kas buvo gera žmonių sūnums, ką jie turėtų daryti po dangumi per visas savo gyvenimo dienas.
4Atlikau sau didelių darbų: pasistačiau namų, pasisodinau vynuogynų;
5pasidariau sodų bei vaismedžių sodų ir juose pasodinau įvairių vaisių medžių;
6pasidariau vandens tvenkinių, kad jais laistyčiau mišką, išauginantį medžius;
7įsigijau tarnų bei tarnaičių ir turėjau savo namuose gimusių tarnų; taip pat didelių ir mažų galvijų turėjau daugiau už visus, kurie pirma manęs buvo Jeruzalėje;
8taip pat prisirinkau sidabro bei aukso ir nuosavo karalių bei provincijų turto; pasirūpinau giesmininkų bei giesmininkių ir to, kuo gėrisi žmonių sūnūs – įvairiausių muzikinių instrumentų.
9Taigi aš buvau didis ir išaugau labiau už visus, kurie buvo prieš mane Jeruzalėje; taip pat mano išmintis pasiliko su manimi.
10Ir ko tik troško mano akys, nieko joms neatsakiau, aš nesulaikiau savo širdies nuo jokio džiaugsmo; nes mano širdis džiaugėsi visu mano triūsu; ir tai buvo viso mano triūso dalis.
11Paskui aš pažiūrėjau į visus darbus, kuriuos padarė mano rankos, ir į triūsą, kuriame triūsiau dirbdamas; ir štai viskas buvo tuštybė ir dvasios varginimas, ir nebuvo jokios naudos po saule.
12Ir pasisukau pasižiūrėti į išmintį, į beprotybę ir kvailystę; nes ką gali padaryti žmogus, kuris ateis po karaliaus? Būtent tai, kas jau buvo padaryta.
13Tada aš pamačiau, kad išmintis tiek pralenkia kvailystę, kiek šviesa pralenkia tamsą.
14Išmintingojo akys yra jo galvoje; bet kvailys vaikšto tamsoje; ir aš taip pat pastebėjau, kad vienodi atsitikimai nutinka jiems visiems.
15Tada aš tariau savo širdyje: „Kaip atsitinka kvailiui, taip ir man atsitinka; tad kodėl aš buvau išmintingesnis?“ Tada tariau savo širdyje, kad tai irgi tuštybė.
16Nes neatsimins išmintingojo daugiau nei kvailio per amžius; nes tai, kas yra dabar, ateinančiomis dienomis viskas bus pamiršta. O kaip miršta išmintingasis? Kaip kvailys.
17Todėl aš nekenčiau gyvenimo; nes darbas, kuris daromas po saule, yra man keliantis pasipiktinimą; nes viskas yra tuštybė ir dvasios varginimas.
18Taip, aš nekenčiau viso savo triūso, kurio aš ėmiausi po saule; nes turiu tai palikti žmogui, kuris bus po manęs.
19Ir kas žino, ar jis bus išmintingas, ar kvailys? Tačiau jis valdys visą mano triūsą, kuriuo triūsiau ir kuriuo pasirodžiau išmintingas po saule. Tai irgi tuštybė.
20Todėl aš nusigręžiau, kad sukelčiau savo širdžiai nusivylimą visu triūsu, kurio ėmiausi po saule.
21Nes yra žmogus, kurio triūsas yra išmintimi, pažinimu ir bešališkumu; tačiau žmogui, kuris tuo netriūsė, jis tai paliks jo daliai. Tai irgi tuštybė ir didelė blogybė.
22Nes ką gi žmogus turi iš viso savo triūso ir iš savo širdies varginimo, kuriuo jis triūsė po saule?
23Nes visos jo dienos – sielvartai, ir jo triūsas – širdgėla; taip, naktį jo širdis neturi poilsio. Tai irgi tuštybė.
24Nieko nėra geresnio žmogui, kaip valgyti, gerti, ir kad jis džiugintų savo sielą savo triūsu. Aš ir tai mačiau, kad tai buvo iš Dievo rankos.
25Nes kas gali valgyti arba kas gali prie to skubėti labiau už mane?
26Nes Dievas žmogui, kuris yra geras jo akyse, duoda išminties, pažinimo ir džiaugsmo; bet nusidėjėliui jis duoda sunkų darbą rinkti ir krauti, kad šis duotų tam, kuris yra geras Dievo akivaizdoje. Tai irgi tuštybė ir dvasios varginimas.