1„Palenkite ausį, o jūs, dangūs, o aš kalbėsiu; ir klausyk, o žeme, mano burnos žodžių.
2Mano mokslas varvės kaip lietus, mano kalba lašės kaip rasa, kaip smulkus lietus ant gležnų žolių ir kaip liūtys ant žolės;
3nes paskelbsiu VIEŠPATIES vardą; priskirkite didybę mūsų Dievui.
4Jis yra Uola, tobulas jo darbas; nes visi jo keliai yra teismas: jis yra tiesos Dievas ir be jokios neteisybės, teisus ir teisingas.
5Jie sugadino save, jų dėmė nėra jo vaikų dėmė; jie yra iškrypusi ir sukta karta.
6Ar taip atsilyginate VIEŠPAČIUI, o kvaila ir neišmintinga tauta? Argi ne jis tavo tėvas, kuris tave nupirko? Argi ne jis tave padarė ir tave įtvirtino?
7Atsimink senovės dienas, apmąstyk daugelių kartų metus; paklausk savo tėvo, ir jis tau išdėstys; savo vyresniųjų, ir jie tau papasakos.
8Kai Aukščiausiasis padalino tautoms jų paveldą, kai jis perskyrė Adomo sūnus, jis nustatė tautų ribas pagal Izraelio vaikų skaičių.
9Nes VIEŠPATIES dalis yra jo tauta; Jokūbas yra jo paveldo sklypas.
10Jis rado jį dykumos šalyje, tuščioje staugiančioje dykumoje; jis jį vedžiojo, mokė jį, saugojo jį kaip savo akies obuolį.
11Kaip erelis išjudina savo lizdą, plasnoja viršum savo jauniklių, išskleidžia savo sparnus, juos paima, juos neša ant savo sparnų,
12taip VIEŠPATS vienas jį vedė, ir nebuvo su juo svetimo dievo.
13Padarė, kad jis jotų ant žemės aukštumų, kad valgytų laukų prieaugį; ir davė jam čiulpti medų iš uolos ir aliejų iš titnaginės uolos;
14karvių sviestą ir avių pieną su avinėlių taukais, Bašano veislės avinų ir ožių su kviečių inkstų taukais; ir tu gėrei gryną vynuogių kraują.
15Bet Ješurūnas nutuko ir spardėsi; tu nutukęs, sustorėjęs, aptekęs riebalais; tada jis paliko Dievą, kuris jį padarė, ir paniekino savo išgelbėjimo Uolą.
16Jie kurstė jo pavydą svetimais dievais, bjaurystėmis kurstė jo pyktį.
17Jie aukojo velniams, ne Dievui; dievams, kurių jie nepažino, naujiems dievams, naujai atėjusiems, kurių nebijojo jūsų tėvai.
18Uolos, kuri tave pagimdė, neatsimeni ir esi pamiršęs Dievą, kuris tave suformavo.
19Ir kai VIEŠPATS tai matė, jis bjaurėjosi jais dėl savo sūnų ir savo dukterų kurstymo.
20Ir jis tarė: ‘Aš paslėpsiu nuo jų savo veidą, aš pamatysiu, koks bus jų galas; nes jie yra labai priešgyni karta, vaikai, kuriuose nėra tikėjimo.
21Jie sukėlė man pavydą tuo, kas ne Dievas; jie kurstė mano pyktį savo tuštybėmis; ir aš jiems sukelsiu pavydą tais, kurie nėra tauta; sukurstysiu jiems pyktį kvailąja tauta.
22Nes mano pyktyje užsidegė ugnis, ir degs iki žemiausio pragaro, ir praris žemę su jos prieaugiu, ir padegs kalnų pamatus.
23Aš krausiu ant jų nelaimes; savo strėles išeikvosiu ant jų.
24Jie bus bado sudeginti, suėsti deginančio karščio ir kartaus naikinimo; taip pat siųsiu ant jų žvėrių dantis su dulkių gyvačių nuodais.
25Lauke kalavijas, o viduje siaubas sunaikins tiek jaunuolį, tiek mergelę, tiek ir žinduklį su žilagalviu.
26Aš sakiau: „Aš juos išsklaidyčiau į pakampes, padaryčiau, kad liautųsi jų atminimas tarp žmonių“;
27jei nebūčiau bijojęs priešo rūstybės, kad kartais jų priešininkai nesielgtų svetimai, kad jie nesakytų: „Mūsų ranka aukšta, VIEŠPATS viso to nepadarė“’.
28Nes jie tauta, neturinti patarimo, ir nėra juose jokio supratimo.
29O, kad jie būtų išmintingi, kad jie tai suprastų, kad jie apsvarstytų savo galą!
30Kaip galėtų vienas vytis tūkstantį, o du priversti bėgti dešimt tūkstančių, jei jų Uola nebūtų jų pardavusi, jei VIEŠPATS nebūtų jų užrakinęs?
31Nes jų uola nėra kaip mūsų Uola, net patiems mūsų priešams sprendžiant.
32Nes jų vynmedis yra iš Sodomos vynmedžio ir iš Gomoros laukų; jų vynuogės – tulžies vynuogės, jų kekės karčios;
33jų vynas – slibinų nuodai ir baisūs gyvačių nuodai.
34‘Ar tai ne pas mane sukaupta ir užantspauduota tarp mano lobynų?
35Mano yra kerštas ir atlyginimas; jų koja paslys tinkamu laiku; nes jų didžiulės nelaimės diena yra arti, ir atskuba tai, kas juos ištiks’.
36Nes VIEŠPATS teis savo tautą ir apgailestaus dėl savo tarnų, kai pamatys, kad išsekusios jų jėgos ir nebėra užrakinto ar palikto.
37Ir jis sakys: ‘Kur yra jų dievai, jų uola, kuria jie pasitikėjo?
38Kurie ėdė jų aukų taukus ir gėrė jų geriamųjų aukų vyną? Tegul jie keliasi ir jums padeda, ir tebūna jūsų apsauga’.
39‘Matykite dabar, kad aš, būtent aš esu jis, ir nėra dievo šalia manęs; aš užmušu ir aš atgaivinu; aš sužeidžiu ir aš pagydau; nei vieno nėra, kuris galėtų išgelbėti iš mano rankos.
40Nes aš pakeliu į dangų savo ranką ir sakau: „Aš gyvenu per amžius.
41Jei aš pagaląsiu savo žibantį kalaviją ir mano ranka stversis teismo; aš atkeršysiu savo priešams ir atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.
42Aš nugirdysiu savo strėles krauju, o mano kalavijas rys kūną; krauju užmuštųjų ir belaisvių, nuo kerštų priešui pradžios“.
43Džiaukitės, o jūs tautos, su jo tauta; nes jis atkeršys už savo tarnų kraują ir atsilygins kerštu savo priešininkams, ir bus gailestingas savo šaliai ir savo tautai’“.
44Ir Mozė atėjo ir kalbėjo visus šitos giesmės žodžius tautai į ausis, jis ir Nūno sūnus Ošėja.
45Ir Mozė baigė kalbėti visus šituos žodžius visam Izraeliui;
46ir jis jiems tarė: „Pakreipkite savo širdis į visus žodžius, kuriuos šią dieną liudiju tarp jūsų, kuriuos įsakysite savo vaikams laikytis, kad vykdytų visus šito įstatymo žodžius.
47Nes tai nėra jums tuščias dalykas; kadangi tai yra jūsų gyvenimas; ir per šitą dalyką jūs prailginsite savo dienas šalyje, į kurią einate per Jordaną jos pasisavinti“.
48Ir tą pačią dieną VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:
49„Užlipk į šitą Abarimo kalną, į Nebo kalną, esantį Moabo šalyje priešais Jerichą; ir apžvelk Kanaano šalį, kurią duodu Izraelio vaikams nuosavybėn;
50ir numirk tame kalne, į kurį įkopsi, ir būk surinktas prie savo tautos; kaip tavo brolis Aaronas mirė Horo kalne ir buvo surinktas prie savo tautos;
51kadangi man nusižengėte tarp Izraelio vaikų prie Meriba-Kadešo vandenų Cino dykumoje; kadangi manęs nepašventėte Izraelio vaikų tarpe.
52Tačiau pamatysi tą šalį priešais save; bet neisi ten į šalį, kurią duodu Izraelio vaikams“.