Deuteronomy 33
1 „Palenkite ausį, o jūs, dangūs, o aš kalbėsiu; ir klausyk, o žeme, mano burnos žodžių.
2 Mano mokslas varvės kaip lietus, mano kalba lašės kaip rasa, kaip smulkus lietus ant gležnų žolių ir kaip liūtys ant žolės;
3 nes paskelbsiu VIEŠPATIES vardą; priskirkite didybę mūsų Dievui.
4 Jis yra Uola, tobulas jo darbas; nes visi jo keliai yra teismas: jis yra tiesos Dievas ir be jokios neteisybės, teisus ir teisingas.
5 Jie sugadino save, jų dėmė nėra jo vaikų dėmė; jie yra iškrypusi ir sukta karta.
6 Ar taip atsilyginate VIEŠPAČIUI, o kvaila ir neišmintinga tauta? Argi ne jis tavo tėvas, kuris tave nupirko? Argi ne jis tave padarė ir tave įtvirtino?
7 Atsimink senovės dienas, apmąstyk daugelių kartų metus; paklausk savo tėvo, ir jis tau išdėstys; savo vyresniųjų, ir jie tau papasakos.
8 Kai Aukščiausiasis padalino tautoms jų paveldą, kai jis perskyrė Adomo sūnus, jis nustatė tautų ribas pagal Izraelio vaikų skaičių.
9 Nes VIEŠPATIES dalis yra jo tauta; Jokūbas yra jo paveldo sklypas.
10 Jis rado jį dykumos šalyje, tuščioje staugiančioje dykumoje; jis jį vedžiojo, mokė jį, saugojo jį kaip savo akies obuolį.
11 Kaip erelis išjudina savo lizdą, plasnoja viršum savo jauniklių, išskleidžia savo sparnus, juos paima, juos neša ant savo sparnų,
12 taip VIEŠPATS vienas jį vedė, ir nebuvo su juo svetimo dievo.
13 Padarė, kad jis jotų ant žemės aukštumų, kad valgytų laukų prieaugį; ir davė jam čiulpti medų iš uolos ir aliejų iš titnaginės uolos;
14 karvių sviestą ir avių pieną su avinėlių taukais, Bašano veislės avinų ir ožių su kviečių inkstų taukais; ir tu gėrei gryną vynuogių kraują.
15 Bet Ješurūnas nutuko ir spardėsi; tu nutukęs, sustorėjęs, aptekęs riebalais; tada jis paliko Dievą, kuris jį padarė, ir paniekino savo išgelbėjimo Uolą.
16 Jie kurstė jo pavydą svetimais dievais, bjaurystėmis kurstė jo pyktį.
17 Jie aukojo velniams, ne Dievui; dievams, kurių jie nepažino, naujiems dievams, naujai atėjusiems, kurių nebijojo jūsų tėvai.
18 Uolos, kuri tave pagimdė, neatsimeni ir esi pamiršęs Dievą, kuris tave suformavo.
19 Ir kai VIEŠPATS tai matė, jis bjaurėjosi jais dėl savo sūnų ir savo dukterų kurstymo.
20 Ir jis tarė: ‘Aš paslėpsiu nuo jų savo veidą, aš pamatysiu, koks bus jų galas; nes jie yra labai priešgyni karta, vaikai, kuriuose nėra tikėjimo.
21 Jie sukėlė man pavydą tuo, kas ne Dievas; jie kurstė mano pyktį savo tuštybėmis; ir aš jiems sukelsiu pavydą tais, kurie nėra tauta; sukurstysiu jiems pyktį kvailąja tauta.
22 Nes mano pyktyje užsidegė ugnis, ir degs iki žemiausio pragaro, ir praris žemę su jos prieaugiu, ir padegs kalnų pamatus.
23 Aš krausiu ant jų nelaimes; savo strėles išeikvosiu ant jų.
24 Jie bus bado sudeginti, suėsti deginančio karščio ir kartaus naikinimo; taip pat siųsiu ant jų žvėrių dantis su dulkių gyvačių nuodais.
25 Lauke kalavijas, o viduje siaubas sunaikins tiek jaunuolį, tiek mergelę, tiek ir žinduklį su žilagalviu.
26 Aš sakiau: „Aš juos išsklaidyčiau į pakampes, padaryčiau, kad liautųsi jų atminimas tarp žmonių“;
27 jei nebūčiau bijojęs priešo rūstybės, kad kartais jų priešininkai nesielgtų svetimai, kad jie nesakytų: „Mūsų ranka aukšta, VIEŠPATS viso to nepadarė“’.
28 Nes jie tauta, neturinti patarimo, ir nėra juose jokio supratimo.
29 O, kad jie būtų išmintingi, kad jie tai suprastų, kad jie apsvarstytų savo galą!
30 Kaip galėtų vienas vytis tūkstantį, o du priversti bėgti dešimt tūkstančių, jei jų Uola nebūtų jų pardavusi, jei VIEŠPATS nebūtų jų užrakinęs?
31 Nes jų uola nėra kaip mūsų Uola, net patiems mūsų priešams sprendžiant.
32 Nes jų vynmedis yra iš Sodomos vynmedžio ir iš Gomoros laukų; jų vynuogės – tulžies vynuogės, jų kekės karčios;
33 jų vynas – slibinų nuodai ir baisūs gyvačių nuodai.
34 ‘Ar tai ne pas mane sukaupta ir užantspauduota tarp mano lobynų?
35 Mano yra kerštas ir atlyginimas; jų koja paslys tinkamu laiku; nes jų didžiulės nelaimės diena yra arti, ir atskuba tai, kas juos ištiks’.
36 Nes VIEŠPATS teis savo tautą ir apgailestaus dėl savo tarnų, kai pamatys, kad išsekusios jų jėgos ir nebėra užrakinto ar palikto.
37 Ir jis sakys: ‘Kur yra jų dievai, jų uola, kuria jie pasitikėjo?
38 Kurie ėdė jų aukų taukus ir gėrė jų geriamųjų aukų vyną? Tegul jie keliasi ir jums padeda, ir tebūna jūsų apsauga’.
39 ‘Matykite dabar, kad aš, būtent aš esu jis, ir nėra dievo šalia manęs; aš užmušu ir aš atgaivinu; aš sužeidžiu ir aš pagydau; nei vieno nėra, kuris galėtų išgelbėti iš mano rankos.
40 Nes aš pakeliu į dangų savo ranką ir sakau: „Aš gyvenu per amžius.
41 Jei aš pagaląsiu savo žibantį kalaviją ir mano ranka stversis teismo; aš atkeršysiu savo priešams ir atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.
42 Aš nugirdysiu savo strėles krauju, o mano kalavijas rys kūną; krauju užmuštųjų ir belaisvių, nuo kerštų priešui pradžios“.
43 Džiaukitės, o jūs tautos, su jo tauta; nes jis atkeršys už savo tarnų kraują ir atsilygins kerštu savo priešininkams, ir bus gailestingas savo šaliai ir savo tautai’“.
44 Ir Mozė atėjo ir kalbėjo visus šitos giesmės žodžius tautai į ausis, jis ir Nūno sūnus Ošėja.
45 Ir Mozė baigė kalbėti visus šituos žodžius visam Izraeliui;
46 ir jis jiems tarė: „Pakreipkite savo širdis į visus žodžius, kuriuos šią dieną liudiju tarp jūsų, kuriuos įsakysite savo vaikams laikytis, kad vykdytų visus šito įstatymo žodžius.
47 Nes tai nėra jums tuščias dalykas; kadangi tai yra jūsų gyvenimas; ir per šitą dalyką jūs prailginsite savo dienas šalyje, į kurią einate per Jordaną jos pasisavinti“.
48 Ir tą pačią dieną VIEŠPATS kalbėjo Mozei, sakydamas:
49 „Užlipk į šitą Abarimo kalną, į Nebo kalną, esantį Moabo šalyje priešais Jerichą; ir apžvelk Kanaano šalį, kurią duodu Izraelio vaikams nuosavybėn;
50 ir numirk tame kalne, į kurį įkopsi, ir būk surinktas prie savo tautos; kaip tavo brolis Aaronas mirė Horo kalne ir buvo surinktas prie savo tautos;
51 kadangi man nusižengėte tarp Izraelio vaikų prie Meriba-Kadešo vandenų Cino dykumoje; kadangi manęs nepašventėte Izraelio vaikų tarpe.
52 Tačiau pamatysi tą šalį priešais save; bet neisi ten į šalį, kurią duodu Izraelio vaikams“.