1Šitie yra žodžiai sandoros, kurią VIEŠPATS įsakė Mozei sudaryti su Izraelio vaikais Moabo šalyje neskaitant sandoros, kurią jis sudarė su jais Horebe.
2Ir Mozė sušaukė visą Izraelį ir jiems tarė: „Jūs matėte viską, ką VIEŠPATS priešais jūsų akis padarė Egipto šalyje faraonui, visiems jo tarnams ir visai jo šaliai;
3didelius gundymus, kuriuos matė tavo akys, ženklus ir anuos didelius stebuklus;
4tačiau VIEŠPATS iki šios dienos nėra jums davęs širdies suprasti, akių matyti ir ausų girdėti.
5Ir keturiasdešimt metų jus vedžiojau dykumoje: jūsų drabužiai nepaseno ant jūsų, ir tavo apavas nepaseno ant tavo kojos.
6Nevalgėte duonos ir negėrėte vyno ar stipraus gėrimo; kad žinotumėte, jog aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.
7Ir kai atėjote į šią vietą, Hešbono karalius Sihonas ir Bašano karalius Ogas išėjo prieš mus į mūšį, o mes juos sumušėme;
8ir paėmėme jų šalį ir ją davėme paveldu rubenams, gadams ir pusei Manaso genties.
9Taigi laikykitės šitos sandoros žodžių ir juos vykdykite, kad klestėtumėte visame, ką darote.
10Šią dieną jūs visi stovite VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje: jūsų vadai jūsų genčių, jūsų vyresnieji ir jūsų pareigūnai, su visais Izraelio žmonėmis,
11jūsų mažyliai, jūsų žmonos ir tavo ateivis, esantis tavo stovykloje, nuo tavo malkų kirtėjo iki tavo vandens sėmėjo;
12kad įeitum į sandorą su VIEŠPAČIU, savo Dievu, ir į jo priesaiką, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, šią dieną sudaro su tavimi;
13kad jis šiandien tave įtvirtintų sau kaip tautą, ir kad jis būtų tau Dievas, kaip yra tau kalbėjęs, ir kaip yra prisiekęs tavo tėvams: Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.
14Ne tik su jumis sudarau šią sandorą ir šią priesaiką;
15bet su tuo, kuris šią dieną čia stovi su mumis VIEŠPATIES, mūsų Dievo, akivaizdoje, ir taip pat su tuo, kurio šią dieną čia nėra su mumis
16(nes jūs žinote, kaip gyvenome Egipto šalyje; ir kaip perėjome per tautas, kurias jūs perėjote;
17ir matėte jų bjaurystes ir jų stabus, medį ir akmenį, sidabrą ir auksą, kurie buvo tarp jų);
18kad nebūtų tarp jūsų vyro ar moters, ar šeimos, ar genties, kurio širdis šią dieną nusigręžtų nuo VIEŠPATIES, mūsų Dievo, jog nueitų ir tarnautų šitų tautų dievams; kad nebūtų tarp jūsų šaknies, duodančios tūlžį ir metėlę;
19ir įvyks, kad išgirdęs šito prakeikimo žodžius jis laimins save širdyje, sakydamas: ‘Aš turėsiu ramybę, nors ir vaikštau pagal savo širdies sumanymus’, pridėdamas girtuokliavimą prie troškulio;
20VIEŠPATS jo nesigailės, bet tada VIEŠPATIES pyktis ir jo pavydas rūks prieš tą žmogų, ir visi prakeikimai, užrašyti šitoje knygoje, užguls jį, ir VIEŠPATS išdildys jo vardą iš po dangaus.
21Ir VIEŠPATS jį atskirs dėl pikto iš visų Izraelio genčių pagal visus sandoros prakeikimus, užrašytus šitoje įstatymo knygoje;
22kad ateinanti karta iš jūsų vaikų, kurie iškils po jūsų, ir ateivis, kuris ateis iš tolimos šalies, sakys, kai jie matys tos šalies rykštes ir ligas, kurias VIEŠPATS yra ant jos užleidęs;
23ir kad visa jos šalis yra siera ir druska, ir išdeginimas, kuri neapsėta ir nieko neduodanti, ir jokia žolė joje neauga, kaip sugriovimas Sodomos ir Gomoros, Admos ir Ceboimo, kuriuos VIEŠPATS sugriovė savo pyktyje ir savo rūstybėje;
24visos tautos sakys: ‘Kodėl VIEŠPATS taip padarė šitai šaliai? Ką reiškia šito didelio pykčio įkarštis?’
25Tada sakys: ‘Kadangi jie paliko VIEŠPATIES, savo tėvų Dievo, sandorą, kurią jis sudarė su jais, išvedęs juos iš Egipto šalies;
26nes jie nuėjo ir tarnavo kitiems dievams, ir garbino juos, dievus, kurių jie nepažinojo ir kurių jis nebuvo jiems davęs;
27ir VIEŠPATIES pyktis užsidegė prieš šitą šalį, kad užleistų ant jos visus prakeikimus, užrašytus šitoje knygoje;
28ir supykęs, užsirūstinęs ir smarkiai įnirtęs, VIEŠPATS juos išrovė iš jų šalies ir juos įmetė į kitą šalį, kaip yra šią dieną’.
29Kas paslėpta, priklauso VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui; o tai, kas apreikšta, priklauso mums ir mūsų vaikams per amžius, kad vykdytume visus šito įstatymo žodžius“.