1„Paskui pasukome ir leidomės kelionėn į dykumą Raudonosios jūros keliu, kaip VIEŠPATS man kalbėjo; ir daugelį dienų ėjome aplink Seyro kalną.
2Ir VIEŠPATS man kalbėjo, sakydamas:
3‘Jūs užtektinai ilgai ėjote aplinkui šitą kalną; sukitės į šiaurę.
4Ir įsakyk tautai, sakydamas: „Dabar pereisite per ribą savo brolių, Ezavo vaikų, gyvenančių Seyre; ir jie bijos jūsų; todėl labai žiūrėkitės savęs;
5neprasidėkite su jais; nes aš jums neduosiu iš jų šalies nei tiek, kiek pėdos plotis; nes daviau Seyro kalną Ezavui nuosavybėn.
6Pirkite iš jų maisto už pinigus, kad valgytumėte; ir taip pat vandens pirkite iš jų už pinigus, kad gertumėte.
7Nes VIEŠPATS, tavo Dievas, tave palaimino visuose tavo rankos darbuose; jis pažįsta tavo vaikščiojimą per šitą didžiulę dykumą; šituos keturiasdešimt metų VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo su tavimi; tau nieko nestigo’.
8Ir praėję šalimais nuo savo brolių, Ezavo vaikų, gyvenančių Seyre, lygumos keliu nuo Elato ir nuo Ecjon-Gebero, mes pasisukę praėjome šalimais Moabo dykumos keliu.
9Ir VIEŠPATS man tarė: ‘Nevargink moabiečių nei nekovok su jais mūšyje; nes nieko iš jo šalies tau neduosiu nuosavybėn; kadangi esu davęs Arą Loto vaikams nuosavybėn’.
10Praeityje joje gyveno emai, didelė ir gausi tauta, aukšta kaip anakiečiai;
11jie irgi buvo laikomi milžinais kaip anakiečiai; bet moabiečiai juos vadina emais.
12Taip pat Seyre anksčiau gyveno horai; bet Ezavo vaikai juos pasisavino, išnaikinę juos iš savo akivaizdos, ir gyveno jų vietoje; kaip Izraelis padarė savo nuosavybės šaliai, kurią jiems davė VIEŠPATS.
13‘Dabar kelkitės, – tariau, – ir pereikite Zeredo upelį’. Ir mes perėjome Zeredo upelį.
14O laiko tarpas, kuriuo atėjome iš Kadeš-Barnėjos, kol perėjome Zeredo upelį, buvo trisdešimt aštuoneri metai; kol visa karo vyrų karta išgaišo iš kariuomenės tarpo, kaip VIEŠPATS jiems prisiekė.
15Nes tikrai VIEŠPATIES ranka buvo prieš juos, kad juos išnaikintų iš kariuomenės tarpo, kol jie buvo sunaikinti.
16Taigi įvyko, kai visi karo vyrai buvo sunaikinti ir išmirę iš tautos tarpo,