Deuteronomy 1
1 Šitie yra žodžiai, kuriuos Mozė kalbėjo visam Izraeliui šioje Jordano pusėje, dykumoje, lygumoje priešais Raudonąją jūrą, tarp Parano ir Tofelio, ir Labano, ir Haceroto, ir Dizahabo
2 (nuo Horebo iki Kadeš-Barnėjos Seyro kalno keliu yra vienuolikos dienų kelionė ).
3 Ir įvyko keturiasdešimtaisiais metais, vienuoliktąjį mėnesį, to mėnesio pirmąją dieną, kad Mozė kalbėjo Izraelio vaikams pagal visa, ką VIEŠPATS jam buvo davęs įsakymu jiems;
4 po to, kai jis buvo užmušęs amoritų karalių Sihoną, gyvenusį Hešbone, ir Bašano karalių Ogą, gyvenusį Aštarote, Edrėjuje;
5 šioje Jordano pusėje, Moabo šalyje, Mozė pradėjo skelbti šitą įstatymą, sakydamas:
6 „VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums kalbėjo Horebe, sakydamas: ‘Užtektinai ilgai gyvenote šiame kalne;
7 gręžkitės, leiskitės į kelionę ir eikite į amoritų kalną ir į visas jam artimas vietoves, į lygumą, į kalvas, į slėnį, į pietus ir palei jūros krantą, į kanaaniečių šalį ir iki Libano, iki Didžiosios upės – Eufrato upės.
8 Štai aš padėjau prieš jus tą šalį; įeikite ir pasisavinkite tą šalį, kurią VIEŠPATS prisiekė jūsų tėvams, Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, duoti jiems ir jų sėklai po jų.
9 Ir anuo metu jums kalbėjau, sakydamas: ‘Aš pats vienas nepajėgiu jūsų nešti;
10 VIEŠPATS, jūsų Dievas, jus padaugino, ir štai jūs šią dieną dėl daugybės esate kaip dangaus žvaigždės
11 (VIEŠPATS, jūsų tėvų Dievas, tepadaugina jus tūkstantį kartų daugiau negu esate ir jus tepalaimina, kaip jis yra jums pažadėjęs!).
12 Kaip aš vienas pats galiu pakelti jūsų apsunkinimą, jūsų naštą ir jūsų vaidus?
13 Paimkite išmintingų vyrų, suprantančių ir žinomų tarp jūsų genčių, ir aš juos paskirsiu jūsų valdovais’.
14 Ir jūs man atsakėte ir tarėte: ‘Tas dalykas, kurį sakei, yra geras mums daryti’.
15 Taigi ėmiau jūsų genčių vyriausiuosius, išmintingus vyrus ir žinomus, ir juos paskyriau jums galvomis, tūkstančių vadais, šimtų vadais, penkiasdešimčių vadais, dešimčių vadais ir pareigūnais tarp jūsų genčių.
16 Ir tuo metu aš įpareigojau jūsų teisėjus, sakydamas: ‘Išklausykite bylas tarp savo brolių ir teiskite teisingai tarp kiekvieno žmogaus ir jo brolio bei ateivio, esančio pas jį.
17 Teisme neatsižvelkite į asmenis; bet išklausykite tiek mažą, tiek didelį; nebijokite žmogaus veido; nes teismas yra Dievo; o bylą, kuri yra jums per sunki, atneškite man, ir aš ją išklausysiu’.
18 Ir anuo metu jums įsakiau visus dalykus, kuriuos turite daryti.
19 Ir išėję iš Horebo, mes ėjome per visą tą didžiulę ir baisią dykumą, kurią matėte amoritų kalno kelyje, kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums įsakė; ir mes atėjome į Kadeš-Barnėją.
20 Ir aš jums sakiau: ‘Jūs atėjote į amoritų kalną, kurį VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums duoda.
21 Štai VIEŠPATS, tavo Dievas, padėjo prieš tave tą šalį; eik aukštyn ir pasisavink ją, kaip VIEŠPATS, tavo tėvų Dievas, yra tau sakęs; nebijok ir neprarask drąsos.
22 Ir jūs visi priėjote prie manęs ir sakėte: ‘Mes pasiųsime vyrus pirma savęs, ir jie mums ištirts tą šalį ir parneš mums žinią, kokiu keliu mes turime eiti aukštyn ir į kokius miestus ateisime’.
23 Ir tas pasakymas man labai patiko; ir aš paėmiau iš jūsų dvylika vyrų, po vieną iš genties;
24 ir pasisukę jie ėjo aukštyn į kalną, ir atėjo į Eškolo slėnį ir jį ištyrė.
25 Ir jie paėmė į savo rankas iš tos šalies vaisių ir atnešė juos žemyn pas mus bei parnešė mums žinią ir sakė: ‘ Tai gera šalis, kurią VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums duoda’.
26 Tačiau jūs nenorėjote eiti aukštyn, bet maištavote prieš VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymą;
27 ir jūs murmėjote savo palapinėse, sakydami: ‘Kadangi VIEŠPATS nekentė mūsų, jis mus išvedė iš Egipto šalies, kad mus atiduotų į amoritų rankas, kad mus sunaikintų.
28 Kur mes eisime aukštyn? Mūsų broliai atėmė mūsų širdžių drąsą, sakydami: ‘Ta tauta yra didesnė ir aukštesnė už mus; miestai dideli ir apsupti sienomis iki dangaus; ir be to, ten matėme anakų sūnus’.
29 Tada jums sakiau: ‘Nenusigąskite ir nebijokite jų.
30 VIEŠPATS, jūsų Dievas, einantis pirma jūsų, kovos už jus pagal visa tai, ką jis dėl jūsų darė jūsų akyse Egipte;
31 ir dykumoje, kur matei, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, tave nešė, kaip žmogus neša savo sūnų, visame kelyje, kuriuo ėjote, kol atėjote į šią vietą’.
32 Tačiau ir tame jūs netikėjote VIEŠPAČIU, savo Dievu,
33 kuris ėjo pirma jūsų kelyje, kad surastų jums vietą jūsų palapinėms statyti – naktį ugnyje, kad jums rodytų, kuriuo keliu turite eiti, o dieną debesyje.
34 Ir VIEŠPATS, išgirdęs jūsų žodžių balsą, užsirūstino ir prisiekė, sakydamas:
35 ‘Tikrai, nei vienas iš šitų šitos piktos kartos žmonių nematys šios geros šalies, kurią prisiekiau duoti jūsų tėvams,
36 išskyrus Jefunės sūnų Kalebą; jis ją pamatys, ir jam duosiu tą šalį, kuria jis buvo žengęs, ir jo vaikams, nes jis pilnai sekė paskui VIEŠPATĮ’.
37 Taip pat VIEŠPATS dėl jūsų buvo supykęs ant manęs, sakydamas: ‘Tu irgi ten neįeisi.
38 Bet Nūno sūnus Jozuė, kuris stovi tavo akivaizdoje, jis ten įeis; padrąsink jį; nes jis padarys, kad Izraelis ją paveldėtų.
39 Be to, jūsų mažyliai, apie kuriuos sakėte, kad jie bus grobiu, ir jūsų vaikai, kurie tą dieną nežinojo skirtumo tarp gero ir blogo, jie ten įeis, ir jiems aš ją duosiu, ir jie ją pasisavins.
40 Bet kas dėl jūsų, jūs sukitės ir leiskitės kelionėn į dykumą Raudonosios jūros keliu’.
41 Tada jūs atsakėte ir man tarėte: ‘Mes nusidėjome VIEŠPAČIUI, mes eisime aukštyn ir kovosime pagal visa tai, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums įsakė’. Ir jūs, kiekvienas apsijuosęs savo kovos ginklais, buvote pasiruošę eiti aukštyn į kalvą.
42 Ir VIEŠPATS man tarė: ‘Sakyk jiems: „Neikite aukštyn nei nekovokite; nes aš nesu tarp jūsų; kad nebūtumėte sumušti savo priešų akivaizdoje“’.
43 Taip jums kalbėjau; o jūs nenorėjote klausyti, bet priešinotės VIEŠPATIES įsakymui ir, pernelyg pasitikėdami savimi, ėjote aukštyn į kalvą.
44 Ir amoritai, gyvenantys tame kalne, išėjo prieš jus ir jus vijosi, kaip bitės daro, ir jus sunaikino Seyre, tai yra iki Hormos.
45 O sugrįžę jūs verkėte VIEŠPATIES akivaizdoje, bet VIEŠPATS nenorėjo klausyti jūsų balso nei prilenkti jums savo ausies.
46 Taip daugelį dienų pasilikote Kadeše – pagal dienas, kurias ten išbuvote“.