1„Klausyk, o Izraeli; tu šią dieną pereisi per Jordaną, kad įeitum užvaldyti tautų, didesnių ir galingesnių už save, miestų didelių ir aptvertų iki dangaus,
2didelės ir aukštaūgės tautos, anakų vaikų, kuriuos žinai ir apie kuriuos girdėjai sakant: ‘Kas gali atsilaikyti prieš Anako vaikus?!’
3Taigi šią dieną suprask, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tas, kuris pereina pirma tavęs; kaip ryjanti ugnis jis juos sunaikins, ir jis juos parblokš tavo akyse; taip tu juos greitai išvarysi ir sunaikinsi, kaip VIEŠPATS yra tau pasakęs.
4Po to, kai VIEŠPATS, tavo Dievas, juos išvarys iš tavo akivaizdos, nekalbėk savo širdyje, sakydamas: ‘Dėl mano teisumo VIEŠPATS mane įvedė šitos šalies pasisavinti’; bet dėl šitų tautų nedorumo VIEŠPATS jas išvaro iš tavo akivaizdos.
5Ne dėl savo teisumo ar savo širdies tiesumo eini jų šalies pasisavinti; bet dėl šitų tautų nedorumo VIEŠPATS, tavo Dievas, jas išvaro iš tavo akivaizdos, ir kad įvykdytų žodį, kurį VIEŠPATS prisiekė tavo tėvams, Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.
6Todėl suprask, kad ne dėl tavo teisumo VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda pasisavinti šitą gerą šalį; nes tu kietasprandė tauta.
7Atsimink ir nepamiršk, kaip tu kurstei VIEŠPATIES, savo Dievo, rūstybę dykumoje; nuo tos dienos, kai išėjai iš Egipto šalies, kol atėjote į šitą vietą, jūs buvote maištingi prieš VIEŠPATĮ.
8Taip pat Horebe taip užrūstinote VIEŠPATĮ, kad VIEŠPATS supyko ant jūsų, idant jus sunaikintų.
9Kai užlipau į kalną priimti akmens plokščių, tai yra plokščių sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis, tada aš pasilikau kalne keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgiau duonos nei negėriau vandens;
10o VIEŠPATS man įteikė dvi akmens plokštes, užrašytas Dievo pirštu; ir jose buvo surašyta pagal visus tuos žodžius, kuriuos VIEŠPATS susirinkimo dieną jums kalbėjo kalne iš ugnies vidurio.
11Ir įvyko, kad, pasibaigus keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų, VIEŠPATS man davė dvi akmens plokštes – sandoros plokštes.
12Ir VIEŠPATS man tarė: ‘Kelkis, skubiai lipk žemyn iš čia; nes tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto, sugadino save; jie greitai nukrypo nuo to kelio, kurį jiems įsakiau: jie pasidirbo nulietą atvaizdą’.
13VIEŠPATS man dar kalbėjo, sakydamas: ‘Aš mačiau šitą tautą, ir štai, tai kietasprandė tauta;
14palik mane, kad juos sunaikinčiau ir išdildyčiau jų vardą iš po dangaus; o iš tavęs padarysiu tautą, galingesnę ir didesnę už juos’.
15Taigi aš pasisukau ir nulipau nuo kalno, o kalnas degė ugnimi; ir mano abiejose rankose buvo dvi sandoros plokštės.
16Ir aš pažiūrėjau, ir štai jūs buvote nusidėję VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ir pasidirbote nulietą veršį; jūs greitai nukrypote nuo to kelio, kurį VIEŠPATS jums buvo įsakęs.
17Ir paėmęs abi plokštes, aš jas išmečiau iš abiejų savo rankų ir sudaužiau jas jūsų akyse.
18Ir parpuoliau VIEŠPATIES akivaizdoje, kaip pirmąjį kartą, keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų; aš nei valgiau duonos, nei gėriau vandens dėl visų jūsų nuodėmių, kuriomis nusidėjote, darydami pikta VIEŠPATIES akyse, kurstydami jam pyktį.
19Nes aš bijojausi pykčio ir įniršio, kuriuo VIEŠPATS buvo užsirūstinęs ant jūsų, kad jus sunaikintų. Bet ir tą kartą VIEŠPATS išklausė mane.
20Ir ant Aarono VIEŠPATS buvo labai supykęs, kad jį sunaikintų; ir tuo metu meldžiausi ir už Aaroną.
21Ir paėmiau jūsų nuodėmę, veršį, kurį buvote padarę, ir jį sudeginau ugnimi, jį sutrypiau, labai smulkiai sutryniau – iki jis buvo smulkus kaip dulkė; ir jo dulkes subėriau į upelį, nutekantį nuo kalno.
22Ir Taberoje, Masoje ir Kibrot-Hataavoje jūs kurstėte VIEŠPATIES rūstybę.
23Taip pat, kai VIEŠPATS jus siuntė iš Kadeš-Barnėjos, sakydamas: ‘Eikite aukštyn ir pasisavinkite šalį, kurią jums daviau’, jūs maištavote prieš VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymą, netikėjote juo nei neklausėte jo balso.
24Jūs buvote maištaujantys prieš VIEŠPATĮ nuo tos dienos, kai jus pažinau’.
25Taip aš išbuvau parpuolęs VIEŠPATIES akivaizdoje keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, kaip aš pirmą kartą parpuoliau; nes VIEŠPATS buvo sakęs, kad nori jus sunaikinti.
26Todėl meldžiausi VIEŠPAČIUI ir tariau: ‘O Viešpatie DIEVE, nesunaikink savo tautos ir savo paveldo, ką atpirkai savo didybe, ką išvedei iš Egipto galinga ranka.
27Atsimink savo tarnus Abraomą, Izaoką ir Jokūbą; nežiūrėk į šitos tautos užsispyrimą nei į jų piktybę, nei į jų nuodėmę;
28kad šalis, iš kurios mus išvedei, nesakytų: „Kadangi VIEŠPATS nepajėgė jų įvesti į šalį, kurią jiems pažadėjo, ir kadangi jų nekentė, išvedė juos išžudyti dykumoje“.
29Tačiau jie yra tavo tauta ir tavo paveldas, ką išvedei savo galinga jėga ir savo ištiesta ranka’“.