Deuteronomy 10
1 „Klausyk, o Izraeli; tu šią dieną pereisi per Jordaną, kad įeitum užvaldyti tautų, didesnių ir galingesnių už save, miestų didelių ir aptvertų iki dangaus,
2 didelės ir aukštaūgės tautos, anakų vaikų, kuriuos žinai ir apie kuriuos girdėjai sakant: ‘Kas gali atsilaikyti prieš Anako vaikus?!’
3 Taigi šią dieną suprask, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tas, kuris pereina pirma tavęs; kaip ryjanti ugnis jis juos sunaikins, ir jis juos parblokš tavo akyse; taip tu juos greitai išvarysi ir sunaikinsi, kaip VIEŠPATS yra tau pasakęs.
4 Po to, kai VIEŠPATS, tavo Dievas, juos išvarys iš tavo akivaizdos, nekalbėk savo širdyje, sakydamas: ‘Dėl mano teisumo VIEŠPATS mane įvedė šitos šalies pasisavinti’; bet dėl šitų tautų nedorumo VIEŠPATS jas išvaro iš tavo akivaizdos.
5 Ne dėl savo teisumo ar savo širdies tiesumo eini jų šalies pasisavinti; bet dėl šitų tautų nedorumo VIEŠPATS, tavo Dievas, jas išvaro iš tavo akivaizdos, ir kad įvykdytų žodį, kurį VIEŠPATS prisiekė tavo tėvams, Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.
6 Todėl suprask, kad ne dėl tavo teisumo VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda pasisavinti šitą gerą šalį; nes tu kietasprandė tauta.
7 Atsimink ir nepamiršk, kaip tu kurstei VIEŠPATIES, savo Dievo, rūstybę dykumoje; nuo tos dienos, kai išėjai iš Egipto šalies, kol atėjote į šitą vietą, jūs buvote maištingi prieš VIEŠPATĮ.
8 Taip pat Horebe taip užrūstinote VIEŠPATĮ, kad VIEŠPATS supyko ant jūsų, idant jus sunaikintų.
9 Kai užlipau į kalną priimti akmens plokščių, tai yra plokščių sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis, tada aš pasilikau kalne keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgiau duonos nei negėriau vandens;
10 o VIEŠPATS man įteikė dvi akmens plokštes, užrašytas Dievo pirštu; ir jose buvo surašyta pagal visus tuos žodžius, kuriuos VIEŠPATS susirinkimo dieną jums kalbėjo kalne iš ugnies vidurio.
11 Ir įvyko, kad, pasibaigus keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų, VIEŠPATS man davė dvi akmens plokštes – sandoros plokštes.
12 Ir VIEŠPATS man tarė: ‘Kelkis, skubiai lipk žemyn iš čia; nes tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto, sugadino save; jie greitai nukrypo nuo to kelio, kurį jiems įsakiau: jie pasidirbo nulietą atvaizdą’.
13 VIEŠPATS man dar kalbėjo, sakydamas: ‘Aš mačiau šitą tautą, ir štai, tai kietasprandė tauta;
14 palik mane, kad juos sunaikinčiau ir išdildyčiau jų vardą iš po dangaus; o iš tavęs padarysiu tautą, galingesnę ir didesnę už juos’.
15 Taigi aš pasisukau ir nulipau nuo kalno, o kalnas degė ugnimi; ir mano abiejose rankose buvo dvi sandoros plokštės.
16 Ir aš pažiūrėjau, ir štai jūs buvote nusidėję VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ir pasidirbote nulietą veršį; jūs greitai nukrypote nuo to kelio, kurį VIEŠPATS jums buvo įsakęs.
17 Ir paėmęs abi plokštes, aš jas išmečiau iš abiejų savo rankų ir sudaužiau jas jūsų akyse.
18 Ir parpuoliau VIEŠPATIES akivaizdoje, kaip pirmąjį kartą, keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų; aš nei valgiau duonos, nei gėriau vandens dėl visų jūsų nuodėmių, kuriomis nusidėjote, darydami pikta VIEŠPATIES akyse, kurstydami jam pyktį.
19 Nes aš bijojausi pykčio ir įniršio, kuriuo VIEŠPATS buvo užsirūstinęs ant jūsų, kad jus sunaikintų. Bet ir tą kartą VIEŠPATS išklausė mane.
20 Ir ant Aarono VIEŠPATS buvo labai supykęs, kad jį sunaikintų; ir tuo metu meldžiausi ir už Aaroną.
21 Ir paėmiau jūsų nuodėmę, veršį, kurį buvote padarę, ir jį sudeginau ugnimi, jį sutrypiau, labai smulkiai sutryniau – iki jis buvo smulkus kaip dulkė; ir jo dulkes subėriau į upelį, nutekantį nuo kalno.
22 Ir Taberoje, Masoje ir Kibrot-Hataavoje jūs kurstėte VIEŠPATIES rūstybę.
23 Taip pat, kai VIEŠPATS jus siuntė iš Kadeš-Barnėjos, sakydamas: ‘Eikite aukštyn ir pasisavinkite šalį, kurią jums daviau’, jūs maištavote prieš VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymą, netikėjote juo nei neklausėte jo balso.
24 Jūs buvote maištaujantys prieš VIEŠPATĮ nuo tos dienos, kai jus pažinau’.
25 Taip aš išbuvau parpuolęs VIEŠPATIES akivaizdoje keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, kaip aš pirmą kartą parpuoliau; nes VIEŠPATS buvo sakęs, kad nori jus sunaikinti.
26 Todėl meldžiausi VIEŠPAČIUI ir tariau: ‘O Viešpatie DIEVE, nesunaikink savo tautos ir savo paveldo, ką atpirkai savo didybe, ką išvedei iš Egipto galinga ranka.
27 Atsimink savo tarnus Abraomą, Izaoką ir Jokūbą; nežiūrėk į šitos tautos užsispyrimą nei į jų piktybę, nei į jų nuodėmę;
28 kad šalis, iš kurios mus išvedei, nesakytų: „Kadangi VIEŠPATS nepajėgė jų įvesti į šalį, kurią jiems pažadėjo, ir kadangi jų nekentė, išvedė juos išžudyti dykumoje“.
29 Tačiau jie yra tavo tauta ir tavo paveldas, ką išvedei savo galinga jėga ir savo ištiesta ranka’“.