1Karalius Nebukadnecaras padarė auksinį atvaizdą šešiasdešimties uolekčių aukščio ir šešių uolekčių pločio, pastatė jį Duros lygumoje, Babilono provincijoje.
2Paskui karalius Nebukadnecaras išsiuntė surinkti kunigaikščių, valdytojų, vadų, teisėjų, iždininkų, patarėjų, teismo prižiūrėtojų ir visų provincijų valdovų, kad atvyktų į pašventimą atvaizdo, kurį karalius Nebukadnecaras buvo pastatęs.
3Tada kunigaikščiai, valdytojai, vadai, teisėjai, iždininkai, patarėjai, teismo prižiūrėtojai ir visi provincijų valdovai susirinko į pašventimą atvaizdo, kurį karalius Nebukadnecaras buvo pastatęs; ir jie sustojo prieš atvaizdą, kurį Nebukadnecaras buvo pastatęs.
4Tada šauklys garsiai šaukė: „Jums, tautos, tautybės ir kalbos, įsakoma:
5tuo metu, kai išgirsite korneto, fleitos, arfos, trombono, psalterio, cimbolų ir visokios muzikos garsą, parpulkite ir pagarbinkite auksinį atvaizdą, kurį pastatė karalius Nebukadnecaras;
6o kas neparpuls ir nepagarbins, tą pačią valandą bus įmestas į degančią, liepsnojančią krosnį“.
7Todėl tuo laiku, kai visos tautos išgirdo korneto, fleitos, arfos, trombono, psalterio ir visokios muzikos garsą, visos tautos, tautybės ir kalbos parpuolė ir pagarbino auksinį atvaizdą, kurį karalius Nebukadnecaras buvo pastatęs.
8Todėl tuo metu priėjo kai kurie chaldėjai ir apkaltino žydus.
9Jie kalbėjo ir tarė karaliui Nebukadnecarui: „O karaliau, gyvuok per amžius.
10Tu, o karaliau, išleidai įsaką, kad kiekvienas, kuris išgirs korneto, fleitos, arfos, trombono, psalterio, cimbolų ir visokios muzikos garsą, turės parpulti ir pagarbinti auksinį atvaizdą;
11o kas neparpuls ir nepagarbins, tas turės būti įmestas į degančią, liepsnojančią krosnį.
12Yra kai kurie žydai, kuriuos paskyrei valdyti Babilono provincijos reikalus: Šadrachas, Mešachas ir Abed-Negas; šitie vyrai, o karaliau, nepaiso tavęs: jie netarnauja tavo dievams ir negarbina auksinio atvaizdo, kurį esi pastatęs“.
13Tada, savo įniršyje ir įtūžyje, Nebukadnecaras įsakė atvesti Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą. Tada atvedė tuos vyrus karaliaus akivaizdon.
14Nebukadnecaras kalbėjo ir jiems tarė: „Ar tai tiesa, Šadrachai, Mešachai ir Abed-Negai, kad jūs netarnaujate mano dievams ir negarbinate mano pastatyto auksinio atvaizdo?
15Dabar, jei esate pasiruošę, tuo metu, kai išgirsite korneto, fleitos, arfos, trombono, psalterio, cimbolų ir visokios muzikos garsą, parpulsite ir pagarbinsite atvaizdą, kurį padariau, tai gerai; bet jei nepagarbinsite, tai tą pačią valandą būsite įmesti į degančią, liepsnojančią krosnį; ir koks yra tas Dievas, kuris jus išgelbės iš mano rankų?“
16Šadrachas, Mešachas ir Abed-Negas atsakė ir tarė karaliui: „O Nebukadnecarai, mums nerūpi tau į tai atsakyti.
17Jei taip bus, mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali mus išgelbėti iš degančios, liepsnojančios krosnies, ir jis mus išvaduos iš tavo rankų, o karaliau.
18O jei ne, tebūna tau žinoma, o karaliau, kad mes netarnausime tavo dievams ir negarbinsime auksinio atvaizdo, kurį pastatei“.
19Tada Nebukadnecaras buvo pilnas įtūžio, ir jo veido išraiška prieš Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą pasikeitė; todėl jis prabilo ir įsakė, kad pakūrentų krosnį septynis kartus daugiau, negu paprastai ji būdavo kūrenama.
20Ir jis įsakė galingiausiems savo kariuomenės vyrams surišti Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą ir įmesti juos į degančią, liepsnojančią krosnį.
21Tada tie vyrai buvo surišti su savo apsiaustais, savo kelnėmis, savo kepurėmis ir kitais savo drabužiais ir buvo įmesti į degančią, liepsnojančią krosnį.
22Kadangi karaliaus įsakymas buvo skubus ir krosnis nepaprastai įkaitinta, tai ugnies liepsna užmušė tuos vyrus, kurie užnešė Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą.
23O šitie trys vyrai – Šadrachas, Mešachas ir Abed-Negas – įkrito surišti į degančią, liepsnojančią krosnį.
24Tada karalius Nebukadnecaras buvo apstulbęs ir, skubiai atsistojęs, prabilo ir tarė savo patarėjams: „Argi ne tris vyrus įmetėme surištus į ugnį?“ Jie atsakydami tarė karaliui: „Tiesa, o karaliau“.
25Jis atsakydamas tarė: „Štai aš matau keturis vyrus laisvus, vaikščiojančius ugnyje, ir nėra jiems žalos; o ketvirtojo pavidalas panašus į Dievo Sūnų“.
26Tada Nebukadnecaras priėjo prie degančios, liepsnojančios krosnies angos ir prabilęs tarė: „Šadrachai, Mešachai ir Abed-Negai, aukščiausiojo Dievo tarnai, išeikite ir ateikite čia“. Tada Šadrachas, Mešachas ir Abed-Negas išėjo iš ugnies.
27Ir susirinkę kunigaikščiai, valdytojai, vadai ir karaliaus patarėjai pamatė tuos vyrus, kurių kūnams ugnis neturėjo jokios galios, nei jų galvos plaukai nebuvo apsvilę, nei jų apsiaustai nebuvo pasikeitę, nei ugnies kvapas nebuvo užėjęs ant jų.
28Tada Nebukadnecaras prabilo ir tarė: „ Tebūna palaimintas Šadracho, Mešacho ir Abed-Nego Dievas, kuris atsiuntė savo angelą ir išvadavo savo tarnus, kurie pasitikėjo juo ir pakeitė karaliaus žodį, ir atidavė savo kūnus, kad netarnautų ir negarbintų kito dievo, išskyrus savąjį Dievą.
29Todėl aš išleidžiu įsaką, kad kiekviena tauta, tautybė ir kalba, kuri kalbės bloga prieš Šadracho, Mešacho ir Abed-Nego Dievą, bus sukapota į gabalus ir jų namai paversti mėšlo krūva; nes nėra kito Dievo, kuris galėtų taip išgelbėti“.
30Tada karalius paaukštino Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą Babilono provincijoje.