Bible

1 Karalius Nebukadnecaras visoms tautoms, tautybėms ir kalboms, kurios gyvena visoje žemėje: „Ramybė tepadaugėja jums. 2 Manau, gerai yra paskelbti ženklus ir stebuklus, kuriuos aukščiausiasis Dievas man padarė. 3 Kokie dideli jo ženklai! Kokie galingi jo stebuklai! Jo karalystė – amžina karalystė, ir jo valdžia iš kartos į kartą. 4 Aš, Nebukadnecaras, buvau ramybėje savo namuose ir klestėjau savo rūmuose. 5 Aš mačiau sapną, kuris išgąsdino mane, ir mintys mano lovoje, ir regėjimai mano galvoje kėlė man nerimą. 6 Todėl aš išleidau įsaką atvesti mano akivaizdon visus Babilono išminčius, kad jie man duotų žinoti sapno aiškinimą. 7 Tada atėjo burtininkai, astrologai, chaldėjai ir pranašautojai; ir aš pasakiau jų akivaizdoje sapną; bet jie nedavė man žinoti jo aiškinimo. 8 Bet pagaliau mano akivaizdon atėjo Danielius, kuris pagal mano dievo vardą vadinasi Beltšacaru ir kuriame yra šventųjų dievų dvasia; ir jo akivaizdoje papasakojau sapną, sakydamas: 9 „O Beltšacarai, burtininkų valdove, kadangi aš žinau, kad tavyje yra šventųjų dievų dvasia ir jokia paslaptis nėra tau per sunki, išdėstyk mano sapno regėjimus, kuriuos mačiau, ir jų aiškinimą. 10 Tokie buvo mano galvos regėjimai lovoje: aš mačiau, ir štai medis žemės viduryje, ir jo aukštis buvo didelis. 11 Medis išaugo ir buvo tvirtas, ir jo aukštis pasiekė dangų, ir buvo matomas visos žemės pakraščiuose; 12 jo lapai buvo gražūs ir jo vaisių daug, ir ant jo buvo maisto visiems; lauko žvėrys po juo turėjo paūksmę, ir dangaus skrajūnai gyveno jo šakose, ir iš jo maitinosi visi kūnai. 13 Aš mačiau savo galvos regėjimuose, lovoje, štai sargas, šventasis, nusileido iš dangaus; 14 jis garsiai šaukė ir taip tarė: „Nukirskite medį ir nukapokite jo šakas, nukratykite jo lapus ir išbarstykite jo vaisius; tegul žvėrys bėga iš po jo ir skrajūnai iš jo šakų; 15 tačiau jo šaknų kelmą palikite žemėje su geležiniais ir variniais raiščiais minkštoje lauko žolėje; ir jis tebūna drėkinamas dangaus rasos, ir jo dalis tebūna su žvėrimis žemės žolėje; 16 tebūna pakeista jo žmogiška širdis ir tebūna jam duota žvėries širdis; ir septyni laikai tegul praeina pro jį. 17 Šis dalykas yra pagal sargų įsaką, ir reikalavimas pagal šventųjų žodį tuo tikslu, idant gyvieji žinotų, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystėje ir duoda ją tam, kam nori, ir paskiria ją valdyti žemiausiam iš žmonių“. 18 Šitą sapną aš, karalius Nebukadnecaras, mačiau. O tu, Beltšacarai, išdėstyk jo aiškinimą, nes visi mano karalystės išminčiai nepajėgia man pareikšti aiškinimo; bet tu gali, nes šventųjų dievų dvasia yra tavyje“. 19 Tada Danielius, kurio vardas Beltšacaras, buvo valandai apstulbęs, ir jo mintys kėlė jam nerimą. Karalius prabilęs tarė: „Beltšacarai, tenesukelia tau nerimo sapnas ir jo aiškinimas“. Beltšacaras atsakė ir tarė: „Mano viešpatie, sapnas yra tiems, kurie tavęs nekenčia, ir jo aiškinimas tavo priešams. 20 Medis, kurį matei, kuris išaugo ir buvo stiprus, kurio aukštis siekė dangų ir buvo matomas visai žemei, 21 kurio lapai buvo gražūs ir kurio vaisių buvo daug, kuriame buvo maisto visiems, po kuriuo gyveno lauko žvėrys ir kurio šakose dangaus skrajūnai turėjo savo buveines, – 22 esi tu, o karaliau, kuris išaugai ir tapai stiprus; nes tavo didybė išaugo ir siekia dangų, o tavo valdžia – iki žemės pakraščių. 23 O kad karalius matė sargą, šventąjį, nužengiantį iš dangaus ir sakantį: ‘Nukirskite medį ir sunaikinkite jį; tačiau jo šaknų kelmą palikite žemėje su geležiniais ir variniais raiščiais minkštoje lauko žoloje; ir jis tebūna drėkinamas dangaus rasos, ir jo dalis tebūna su lauko žvėrimis, kol septyni laikai praeis pro jį’; 24 šitas yra aiškinimas, o karaliau, ir tas yra Aukščiausiojo įsakas, ištiksiantis mano viešpačiui karaliui: 25 tave išvarys iš žmonių, tavo buveinė bus su lauko žvėrimis, ir tave maitins žole kaip jaučius, ir tave drėkins dangaus rasa; ir septyni laikai praeis pro tave, kol pažinsi, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystėje ir ją duoda tam, kam nori. 26 O kad įsakė palikti medžio šaknų kelmą, tai tavo karalystė bus tau tvirta po to, kai būsi pažinęs, kad valdo dangūs. 27 Todėl, o karaliau, tebūna tau priimtinas mano patarimas: nutrauk savo nuodėmes teisumu ir savo neteisybes, rodydamas gailestingumą vargšams; gal prailgės tavo ramybė“. 28 Visa tai atsitiko karaliui Nebukadnecarui. 29 Pasibaigus dvylikai mėnesių, jis vaikščiojo Babilono karalystės rūmuose. 30 Karalius prabilęs tarė: „Argi tai ne didysis Babilonas, kurį aš pastačiau kaip karalystės namus savo jėgos galybe ir savo didybės garbei?“ 31 Tam žodžiui tebesant karaliaus burnoje, iš dangaus nusileido balsas, sakydamas: „Tau, karaliau Nebukadnecarai, sakoma: karalystė pasitraukė nuo tavęs. 32 Ir išvarys tave iš žmonių, ir tavo buveinė bus su lauko žvėrimis; tave maitins žole kaip jaučius, ir septyni laikai praeis pro tave, kol pažinsi, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystėje ir ją duoda tam, kam nori“. 33 Tą pačią valandą tas dalykas išsipildė Nebukadnecarui; ir jis buvo išvarytas iš žmonių, valgė žolę kaip jaučiai, ir jo kūnas buvo drėkinamas dangaus rasos, kol jo plaukai išaugo, kaip erelių plunksnos, o jo nagai – kaip paukščių nagai. 34 O dienoms pasibaigus, aš, Nebukadnecaras, pakėliau savo akis į dangų ir mano supratimas sugrįžo pas mane, ir aš laiminau Aukščiausiąjį, gyriau ir garbinau tą, kuris amžinai gyvena, kurio valdžia – amžina valdžia ir jo karalystė iš kartos į kartą; 35 ir visi žemės gyventojai laikomi nieku; jis daro pagal savo valią dangaus kariuomenėje ir tarp žemės gyventojų; ir niekas negali sulaikyti jo rankos ar jam sakyti: „Ką darai?“ 36 Tuo pačiu metu mano protas sugrįžo pas mane; ir mano karalystės šlovei mano garbė bei spindesys sugrįžo pas mane; ir mano patarėjai ir mano viešpačiai ieškojo manęs; aš buvau įtvirtintas savo karalystėje, ir man buvo pridėta pranokstanti didybė. 37 Dabar aš, Nebukadnecaras, giriu, liaupsinu ir garbinu dangaus Karalių, kurio visi darbai yra tiesa ir jo keliai – teismas; o tuos, kurie vaikšto išdidume, jis gali pažeminti“.