Daniel 7
1 Ir antraisiais Nebukadnecaro karaliavimo metais Nebukadnecaras sapnavo sapnus, nuo kurių sunerimo jo dvasia, ir jo miegas pasitraukė nuo jo.
2 Tada karalius įsakė sušaukti burtininkus, astrologus, kerėtojus ir chaldėjus, kad išdėstytų karaliui jo sapnus. Taigi jie atėjo ir atsistojo karaliaus akivaizdoje.
3 Ir karalius jiems tarė: „Sapnavau sapną, ir mano dvasia sunerimo, kad sužinočiau šį sapną“.
4 Tada chaldėjai kalbėjo karaliui siriškai: „O karaliau, gyvuok per amžius; pasakyk sapną savo tarnams, ir mes išdėstysime aiškinimą“.
5 Karalius atsakė ir tarė chaldėjams: „Tas reikalas išėjęs iš manęs; jei man neduosite žinoti sapno kartu su jo aiškinimu, jūs būsite sukapoti į gabalus ir jūsų namai bus paversti mėšlo krūva.
6 Bet jei išdėstysite sapną ir jo aiškinimą, gausite iš manęs dovanų, atpildą ir didelę garbę; taigi išdėstykite man sapną ir jo aiškinimą“.
7 Jie vėl atsakė ir tarė: „Tegul karalius pasako sapną savo tarnams, ir mes išdėstysime jo aiškinimą“.
8 Karalius atsakė ir tarė: „Tikrai aš žinau, kad jūs norite laimėti laiko, nes pamatėte, kad tas dalykas išėjęs iš manęs.
9 Bet jei man neduosite žinoti sapno, jums tik vienas įsakas; nes jūs pasiruošėte kalbėti mano akivaizdoje melagingus ir iškreiptus žodžius, kol laikas pasikeis; taigi pasakykite man sapną, ir aš žinosiu, kad galite man išdėstyti jo aiškinimą“.
10 Chaldėjai atsakė karaliaus akivaizdoje, ir tarė: „Nėra žemėje žmogaus, kuris galėtų išdėstyti karaliaus reikalą; todėl nėra karaliaus, viešpaties ar valdovo, kuris būtų klausinėjęs tokių dalykų iš kokio nors burtininko ar astrologo, ar chaldėjo.
11 Dalykas, kurio karalius reikalauja, yra retas, ir nėra jokio kito, kuris galėtų jį išdėstyti karaliaus akivaizdoje, išskyrus dievus, kurių buveinė nėra tarp kūnų“.
12 Dėl to karalius supyko ir labai įtūžo, ir įsakė sunaikinti visus Babilono išminčius.
13 Ir išėjo įsakas, kad būtų išžudyti išminčiai; ir jie ieškojo Danieliaus bei jo draugų, kad būtų nužudyti.
14 Tada Danielius su patarimu ir išmintimi atsakė Arjochui, karaliaus sargybos vadui, kuris buvo išėjęs Babilono išminčių žudyti;
15 jis atsakė ir tarė karaliaus vadui Arjochui: „Kodėl šis įsakas nuo karaliaus toks skubotas?“ Tada Arjochas davė žinoti tą dalyką Danieliui.
16 Tada Danielius įėjo ir prašė karaliaus duoti jam laiko, kad jis išdėstytų karaliui aiškinimą.
17 Paskui Danielius nuėjo į savo namus ir davė tą dalyką žinoti savo draugams Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai;
18 kad jie prašytų dangaus Dievo gailestingumų dėl šitos paslapties; kad Danielius ir jo draugai nepražūtų su kitais Babilono išminčiais.
19 Tada paslaptis buvo atskleista Danieliui nakties regėjime. Tada Danielius palaimino dangaus Dievą.
20 Danielius atsakė ir tarė: „Tebūna palaimintas Dievo vardas per amžių amžius, nes jo yra išmintis ir galybė;
21 jis pakeičia laikus ir laikotarpius; jis pašalina karalius ir pastato karalius; jis išmintingiems duoda išmintį, ir žinantiems supratimą – pažinimą;
22 jis atskleidžia gilybes ir paslaptis; jis žino, kas yra tamsoje, ir šviesa gyvena su juo.
23 Aš tau dėkoju ir tave giriu, o mano tėvų Dieve, kuris man davei išminties ir galybės, ir dabar man davei žinoti, ko prašėme iš tavęs; nes dabar mums davei žinoti karaliaus reikalą“.
24 Taigi Danielius įėjo pas Arjochą, kurį karalius buvo paskyręs išnaikinti Babilono išminčius; jis nuėjo ir taip jam tarė: „Nenaikink Babilono išminčių; nuvesk mane karaliaus akivaizdon, ir aš išdėstysiu karaliui aiškinimą“.
25 Tada Arjochas skubiai atvedė Danielių karaliaus akivaizdon ir taip jam tarė: „Radau vyrą iš Judos belaisvių, kuris duos karaliui žinoti aiškinimą“.
26 Karalius atsakė ir tarė Danieliui, kurio vardas buvo Beltšacaras: „Ar tu gali man duoti žinoti sapną, kurį mačiau, ir jo aiškinimą?“
27 Danielius atsakė karaliaus akivaizdoje ir tarė: „Paslapties, kurios karalius reikalavo, išminčiai, astrologai, burtininkai, pranašautojai, negali išdėstyti karaliui;
28 bet danguje yra Dievas, kuris atskleidžia paslaptis ir duoda žinoti karaliui Nebukadnecarui, kas bus paskutinėmis dienomis. Tavo sapnas ir regėjimai tavo galvos, tavo lovoje, yra tokie:
29 tau, o karaliau, esant lovoje, į galvą atėjo mintys, kas įvyks po to; ir tas, kuris atskleidžia paslaptis, tau duoda žinoti, kas įvyks.
30 O dėl manęs, šita paslaptis man buvo apreikšta ne dėl kokios išminties, kurios turėčiau daugiau už bet kurį gyvąjį, bet dėl tų, kurie duos žinoti aiškinimą karaliui, ir kad galėtum pažinoti savo širdies mintis.
31 Tu, o karaliau, matei, ir štai didžiulis atvaizdas. Tas didžiulis atvaizdas, kurio blizgesys buvo nepaprastas, stovėjo priešais tave; ir jo išvaizda buvo baisi.
32 Šio atvaizdo galva buvo iš gryno aukso, jo krūtinė ir jo rankos iš sidabro, jo pilvas ir jo šlaunys iš vario,
33 jo blauzdos iš geležies, jo pėdos dalinai iš geležies ir dalinai iš molio.
34 Tu matei, kol ne rankomis atlaužtas akmuo trenkė atvaizdui į pėdas, kurios buvo iš geležies bei molio, ir jas sutrupino.
35 Tada geležis, molis, varis, sidabras ir auksas kartu sutrupėjo ir pasidarė kaip vasaros klojimų pelai; ir juos taip išnešiojo vėjas, kad jiems nerasta jokios vietos; o akmuo, kuris smogė į atvaizdą, tapo dideliu kalnu ir pripildė visą žemę.
36 Toks yra sapnas; ir karaliaus akivaizdoje mes pasakysime jo aiškinimą.
37 Tu, o karaliau, esi karalių karalius; nes dangaus Dievas tau yra davęs karalystę, galią, stiprybę ir šlovę.
38 Ir visur begyvenančius žmonių vaikus, lauko žvėris ir dangaus skrajūnus jis yra atidavęs į tavo rankas ir padaręs tave visų jų valdovu. Tu esi ta auksinė galva.
39 O po tavęs iškils kita karalystė, menkesnė už tave, ir kita, trečia karalystė, iš vario, kuri viešpataus visai žemei.
40 O ketvirtoji karalystė bus stipri kaip geležis; kaip kad geležis viską sutrupina ir pavergia; ir kaip geležis, kuri trupina visas šitas, ji sutrupins ir sudaužys.
41 O kad matei pėdas ir pėdų pirštus dalinai iš puodžiaus molio ir dalinai iš geležies, tai karalystė bus pasidalinusi; bet joje bus geležies tvirtumo, kaip kad matei geležį, sumaišytą su klampiu moliu.
42 O kaip pėdų pirštai buvo dalinai iš geležies ir dalinai iš molio, taip ir karalystė bus iš dalies stipri ir iš dalies dūžtanti.
43 O kad matei geležį, sumaišytą su klampiu moliu, tai jie maišysis su žmonių sėkla; tačiau jie neprilips vienas prie kito, kaip ir geležis nesusimaišo su moliu.
44 Ir šitų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ir ta karalystė nebus palikta kitai tautai, bet ji sutrupins ir sunaikins visas šitas karalystes, ir ji stovės per amžius.
45 Kadangi matei, jog nuo kalno ne rankomis buvo atlaužtas akmuo ir kad jis sutrupino geležį, varį, molį, sidabrą ir auksą; didysis Dievas davė karaliui žinoti, kas įvyks po to; tas sapnas yra tikras ir jo aiškinimas tikras“.
46 Tada karalius Nebukadnecaras parpuolė veidu į žemę ir pagarbino Danielių, ir įsakė, kad jam aukotų auką ir kvapius aromatus.
47 Karalius atsakė Danieliui ir tarė: „Iš tikrųjų, jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats ir paslapčių atskleidėjas, nes tu galėjai atskleisti šitą paslaptį“.
48 Tada karalius padarė Danielių didžiu žmogumi, davė jam daug didelių dovanų, padarė jį visos Babilono provincijos valdovu ir valdytojų vyriausiuoju visiems Babilono išminčiams.
49 Paskui Danielius prašė karaliaus ir jis paskyrė Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą valdyti Babilono provincijos reikalus; bet Danielius sėdėjo karaliaus vartuose.