Daniel 7— LTKJV

¹Ir antraisiais Nebukadnecaro karaliavimo metais Nebukadnecaras sapnavo sapnus, nuo kurių sunerimo jo dvasia, ir jo miegas pasitraukė nuo jo.

²Tada karalius įsakė sušaukti burtininkus, astrologus, kerėtojus ir chaldėjus, kad išdėstytų karaliui jo sapnus. Taigi jie atėjo ir atsistojo karaliaus akivaizdoje.

³Ir karalius jiems tarė: „Sapnavau sapną, ir mano dvasia sunerimo, kad sužinočiau šį sapną“.

⁴Tada chaldėjai kalbėjo karaliui siriškai: „O karaliau, gyvuok per amžius; pasakyk sapną savo tarnams, ir mes išdėstysime aiškinimą“.

⁵Karalius atsakė ir tarė chaldėjams: „Tas reikalas išėjęs iš manęs; jei man neduosite žinoti sapno kartu su jo aiškinimu, jūs būsite sukapoti į gabalus ir jūsų namai bus paversti mėšlo krūva.

⁶Bet jei išdėstysite sapną ir jo aiškinimą, gausite iš manęs dovanų, atpildą ir didelę garbę; taigi išdėstykite man sapną ir jo aiškinimą“.

⁷Jie vėl atsakė ir tarė: „Tegul karalius pasako sapną savo tarnams, ir mes išdėstysime jo aiškinimą“.

⁸Karalius atsakė ir tarė: „Tikrai aš žinau, kad jūs norite laimėti laiko, nes pamatėte, kad tas dalykas išėjęs iš manęs.

⁹Bet jei man neduosite žinoti sapno, jums tik vienas įsakas; nes jūs pasiruošėte kalbėti mano akivaizdoje melagingus ir iškreiptus žodžius, kol laikas pasikeis; taigi pasakykite man sapną, ir aš žinosiu, kad galite man išdėstyti jo aiškinimą“.

¹⁰Chaldėjai atsakė karaliaus akivaizdoje, ir tarė: „Nėra žemėje žmogaus, kuris galėtų išdėstyti karaliaus reikalą; todėl nėra karaliaus, viešpaties ar valdovo, kuris būtų klausinėjęs tokių dalykų iš kokio nors burtininko ar astrologo, ar chaldėjo.

¹¹Dalykas, kurio karalius reikalauja, yra retas, ir nėra jokio kito, kuris galėtų jį išdėstyti karaliaus akivaizdoje, išskyrus dievus, kurių buveinė nėra tarp kūnų“.

¹²Dėl to karalius supyko ir labai įtūžo, ir įsakė sunaikinti visus Babilono išminčius.

¹³Ir išėjo įsakas, kad būtų išžudyti išminčiai; ir jie ieškojo Danieliaus bei jo draugų, kad būtų nužudyti.

¹⁴Tada Danielius su patarimu ir išmintimi atsakė Arjochui, karaliaus sargybos vadui, kuris buvo išėjęs Babilono išminčių žudyti;

¹⁵jis atsakė ir tarė karaliaus vadui Arjochui: „Kodėl šis įsakas nuo karaliaus toks skubotas?“ Tada Arjochas davė žinoti tą dalyką Danieliui.

¹⁶Tada Danielius įėjo ir prašė karaliaus duoti jam laiko, kad jis išdėstytų karaliui aiškinimą.

¹⁷Paskui Danielius nuėjo į savo namus ir davė tą dalyką žinoti savo draugams Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai;

¹⁸kad jie prašytų dangaus Dievo gailestingumų dėl šitos paslapties; kad Danielius ir jo draugai nepražūtų su kitais Babilono išminčiais.

¹⁹Tada paslaptis buvo atskleista Danieliui nakties regėjime. Tada Danielius palaimino dangaus Dievą.

²⁰Danielius atsakė ir tarė: „Tebūna palaimintas Dievo vardas per amžių amžius, nes jo yra išmintis ir galybė;

²¹jis pakeičia laikus ir laikotarpius; jis pašalina karalius ir pastato karalius; jis išmintingiems duoda išmintį, ir žinantiems supratimą – pažinimą;

²²jis atskleidžia gilybes ir paslaptis; jis žino, kas yra tamsoje, ir šviesa gyvena su juo.

²³Aš tau dėkoju ir tave giriu, o mano tėvų Dieve, kuris man davei išminties ir galybės, ir dabar man davei žinoti, ko prašėme iš tavęs; nes dabar mums davei žinoti karaliaus reikalą“.

²⁴Taigi Danielius įėjo pas Arjochą, kurį karalius buvo paskyręs išnaikinti Babilono išminčius; jis nuėjo ir taip jam tarė: „Nenaikink Babilono išminčių; nuvesk mane karaliaus akivaizdon, ir aš išdėstysiu karaliui aiškinimą“.

²⁵Tada Arjochas skubiai atvedė Danielių karaliaus akivaizdon ir taip jam tarė: „Radau vyrą iš Judos belaisvių, kuris duos karaliui žinoti aiškinimą“.

²⁶Karalius atsakė ir tarė Danieliui, kurio vardas buvo Beltšacaras: „Ar tu gali man duoti žinoti sapną, kurį mačiau, ir jo aiškinimą?“

²⁷Danielius atsakė karaliaus akivaizdoje ir tarė: „Paslapties, kurios karalius reikalavo, išminčiai, astrologai, burtininkai, pranašautojai, negali išdėstyti karaliui;

²⁸bet danguje yra Dievas, kuris atskleidžia paslaptis ir duoda žinoti karaliui Nebukadnecarui, kas bus paskutinėmis dienomis. Tavo sapnas ir regėjimai tavo galvos, tavo lovoje, yra tokie:

²⁹tau, o karaliau, esant lovoje, į galvą atėjo mintys, kas įvyks po to; ir tas, kuris atskleidžia paslaptis, tau duoda žinoti, kas įvyks.

³⁰O dėl manęs, šita paslaptis man buvo apreikšta ne dėl kokios išminties, kurios turėčiau daugiau už bet kurį gyvąjį, bet dėl tų, kurie duos žinoti aiškinimą karaliui, ir kad galėtum pažinoti savo širdies mintis.

³¹Tu, o karaliau, matei, ir štai didžiulis atvaizdas. Tas didžiulis atvaizdas, kurio blizgesys buvo nepaprastas, stovėjo priešais tave; ir jo išvaizda buvo baisi.

³²Šio atvaizdo galva buvo iš gryno aukso, jo krūtinė ir jo rankos iš sidabro, jo pilvas ir jo šlaunys iš vario,

³³jo blauzdos iš geležies, jo pėdos dalinai iš geležies ir dalinai iš molio.

³⁴Tu matei, kol ne rankomis atlaužtas akmuo trenkė atvaizdui į pėdas, kurios buvo iš geležies bei molio, ir jas sutrupino.

³⁵Tada geležis, molis, varis, sidabras ir auksas kartu sutrupėjo ir pasidarė kaip vasaros klojimų pelai; ir juos taip išnešiojo vėjas, kad jiems nerasta jokios vietos; o akmuo, kuris smogė į atvaizdą, tapo dideliu kalnu ir pripildė visą žemę.

³⁶Toks yra sapnas; ir karaliaus akivaizdoje mes pasakysime jo aiškinimą.

³⁷Tu, o karaliau, esi karalių karalius; nes dangaus Dievas tau yra davęs karalystę, galią, stiprybę ir šlovę.

³⁸Ir visur begyvenančius žmonių vaikus, lauko žvėris ir dangaus skrajūnus jis yra atidavęs į tavo rankas ir padaręs tave visų jų valdovu. Tu esi ta auksinė galva.

³⁹O po tavęs iškils kita karalystė, menkesnė už tave, ir kita, trečia karalystė, iš vario, kuri viešpataus visai žemei.

⁴⁰O ketvirtoji karalystė bus stipri kaip geležis; kaip kad geležis viską sutrupina ir pavergia; ir kaip geležis, kuri trupina visas šitas, ji sutrupins ir sudaužys.

⁴¹O kad matei pėdas ir pėdų pirštus dalinai iš puodžiaus molio ir dalinai iš geležies, tai karalystė bus pasidalinusi; bet joje bus geležies tvirtumo, kaip kad matei geležį, sumaišytą su klampiu moliu.

⁴²O kaip pėdų pirštai buvo dalinai iš geležies ir dalinai iš molio, taip ir karalystė bus iš dalies stipri ir iš dalies dūžtanti.

⁴³O kad matei geležį, sumaišytą su klampiu moliu, tai jie maišysis su žmonių sėkla; tačiau jie neprilips vienas prie kito, kaip ir geležis nesusimaišo su moliu.

⁴⁴Ir šitų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ir ta karalystė nebus palikta kitai tautai, bet ji sutrupins ir sunaikins visas šitas karalystes, ir ji stovės per amžius.

⁴⁵Kadangi matei, jog nuo kalno ne rankomis buvo atlaužtas akmuo ir kad jis sutrupino geležį, varį, molį, sidabrą ir auksą; didysis Dievas davė karaliui žinoti, kas įvyks po to; tas sapnas yra tikras ir jo aiškinimas tikras“.

⁴⁶Tada karalius Nebukadnecaras parpuolė veidu į žemę ir pagarbino Danielių, ir įsakė, kad jam aukotų auką ir kvapius aromatus.

⁴⁷Karalius atsakė Danieliui ir tarė: „Iš tikrųjų, jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats ir paslapčių atskleidėjas, nes tu galėjai atskleisti šitą paslaptį“.

⁴⁸Tada karalius padarė Danielių didžiu žmogumi, davė jam daug didelių dovanų, padarė jį visos Babilono provincijos valdovu ir valdytojų vyriausiuoju visiems Babilono išminčiams.

⁴⁹Paskui Danielius prašė karaliaus ir jis paskyrė Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą valdyti Babilono provincijos reikalus; bet Danielius sėdėjo karaliaus vartuose.