1Ir kai buvo nuspręsta, kad mes turime plaukti į Italiją, jie atidavė Paulių ir kai kuriuos kitus kalinius tokiam vardu Julijus, Augusto pulko šimtininkui.
2Ir įlipę į Adramitijos laivą, mes pasileidome nuo kranto, ketindami plaukti palei Azijos ribas; tokiam Aristarchui, makedoniečiui iš Tesalonikos, esant su mumis.
3O sekančią dieną mes pasiekėme Sidoną. Ir Julijus pagarbiai elgėsi su Pauliumi ir davė jam laisvę eiti pas savo draugus atsigaivinti.
4O iš ten pasileidę plaukėme Kipro užuovėja, kadangi buvo priešpriešiai vėjai.
5Ir perplaukę Kilikijos ir Pamfilijos jūrą, atvykome į Lykijos miestą Mirą.
6Ir ten šimtininkas rado Aleksandrijos laivą, plaukiantį į Italiją; ir jis mus įsodino į jį.
7Ir kai mes daug dienų plaukėme palengva, ir vos ne vos atvykę priešais Knidą, vėjui mums neleidžiant, mes plaukėme Kretos užuovėja priešais Salmonę;
8ir, sunkiai ją aplenkę, atvykome į vietą, vadinamą „Dailūs uostai“, arti kurios buvo Lasėjos miestas.
9Na, o kai buvo praėję daug laiko ir kai plaukiojimas jau buvo pavojingas, kadangi jau buvo praėjęs pasninkas, Paulius juos įspėjo
10ir jiems tarė: „Ponai, aš matau, kad ši kelionė bus su žala ir dideliu nuostoliu ne vien tik krovinio ir laivo, bet ir mūsų gyvybių“.
11Tačiau šimtininkas tikėjo laivo kapitonu ir šeimininku labiau negu tuo, ką kalbėjo Paulius.
12Ir kadangi uostas nebuvo tinkamas jame žiemoti, didesnė dalis taipogi patarė iš ten pasitraukti, kad kaip nors galėtų pasiekti Feniką peržiemojimui; kuris yra Kretos uostas ir išsidėstęs link pietvakarių bei šiaurės vakarų.
13Ir kai švelniai pūtė pietų vėjas, manydami, kad jie pasiekė savo tikslą, iš ten pasileidę jie plaukė arti palei Kretą.
14Bet netrukus priešais ją pakilo audringas vėjas, vadinamas Euroklidonu.
15Ir kai laivas buvo pagautas ir negalėjo pasipriešinti vėjui, mes leidome jį nešti.
16Ir leidžiantis vienos salos, vadinamos Klauda, užuovėja, mums iškilo daug darbo prie valties,
17kurią jie pakėlę, naudojo pastiprinimą, apjuosdami laivą; ir bijodami, kad neįpultų į slankųjį smėlį, nuleido bures ir taip buvo nešami.
18Ir kai mes buvome be galo blaškomi audros, sekančią dieną jie palengvino laivą;
19o trečią dieną savo pačių rankomis išmetėme laivo įrenginius.
20Ir nei saulei, nei žvaigždėms daugelį dienų nesirodant, ir nemažai audrai užgulus ant mūsų, buvo atimta bet kokia viltis, kad mes būsime išgelbėti.
21Bet po ilgo susilaikymo atsistojo Paulius į jų vidurį ir tarė: „Ponai, jums reikėjo paklausyti manęs ir nesileisti iš Kretos, ir neįgyti šitos žalos bei netekimo.
22Ir dabar aš raginu jus būti linksmiems, nes tarp jūsų nebus nei vienos gyvybės praradimo, o tiktai laivo.
23Nes šią naktį prie manęs atsistojo angelas Dievo, kurio aš esu ir kuriam aš tarnauju,
24sakydamas: ‘Nebijok, Pauliau; tu turi būti nugabentas ciesoriaus akivaizdon, ir štai Dievas tau davė visus tuos, kurie plaukia su tavimi’.
25Todėl, ponai, būkit linksmi, nes aš tikiu Dievu, kad bus taip, kaip buvo man pasakyta.
26Tačiau mes turime būti išmesti tam tikroje saloje“.
27Bet kai atėjo keturiolikta naktis, kai mes buvome Adrijoje nešiojami šen bei ten, apie vidurnaktį laivininkai manė, kad jie priartėjo prie kažkokios tai šalies;
28ir išmatavę gylį rado jį dvidešimties jūros sieksnių; ir paplaukę truputį toliau jie vėl išmatavo gylį ir rado jį penkiolikos jūros sieksnių.
29Tada bijodami, kad mes neužšoktume ant uolų, jie išmetė iš laivagalio keturis inkarus ir troško dienos.
30O kai laivininkai ruošėsi pabėgti iš laivo, nuleidę į jūrą valtį apsimesdami, neva norėtų išmesti inkarus iš laivo pirmgalio,
31Paulius tarė šimtininkui ir kareiviams: „Jeigu šitie nepasiliks laive, jūs negalite būti išgelbėti“.
32Tuomet kareiviai atkirto nuo valties virves ir leido jai nukristi.
33Ir dienai ateinant, Paulius jų visų maldavo imti maisto, sakydamas: „Ši diena yra keturiolikta diena, kai laukiate ir pasiliekate pasninkaujantys, nieko neimdami.
34Todėl aš meldžiu jus imti maisto, nes tai yra jūsų sveikatai: nes nei nuo vieno jūsų galvos nenukris nei plaukas“.
35Ir taip pakalbėjęs jis paėmė duoną ir visų jų akivaizdoje padėkojo Dievui; ir ją sulaužęs jis pradėjo valgyti.
36Tuomet jie visi pralinksmėjo ir taip pat ėmė maisto.
37O laive mūsų visų buvo du šimtai septyniasdešimt šešios sielos.
38Ir užtektinai pavalgę jie palengvino laivą ir išmetė kviečius į jūrą.
39O kai buvo diena, jie nepažino sausumos, bet išvydo vieną nedidelę įlanką su krantu, į kurią jie manė, jei būtų įmanoma, įvaryti laivą.
40Ir pakėlę inkarus patikėjo save jūrai ir atleido vairo raiščius bei iškėlė didburę į vėją ir leidosi į krantą.
41Ir įpuolę į vietą, kur susitinka dvi jūros, jie užvarė laivą ant seklumos; ir priekis tvirtai įstrigo, ir liko nepajudinamas, bet paskuigalis buvo sulaužytas nuo bangų smarkumo.
42O kareivių sumanymas buvo nužudyti kalinius, kad kuris iš jų neišplauktų ir nepabėgtų.
43Bet šimtininkas, norėdamas išgelbėti Paulių, sulaikė juos nuo jų tikslo; ir įsakė, kad tie, kurie gali plaukti, pirmi mestųsi į jūrą ir pasiektų sausumą,
44o likusieji – vieni ant lentų, o kiti ant laivo nuolaužų. Ir taip įvyko, kad jie visi sveiki išsigelbėjo sausumoje.