Acts 27
1 Ir kai buvo nuspręsta, kad mes turime plaukti į Italiją, jie atidavė Paulių ir kai kuriuos kitus kalinius tokiam vardu Julijus, Augusto pulko šimtininkui.
2 Ir įlipę į Adramitijos laivą, mes pasileidome nuo kranto, ketindami plaukti palei Azijos ribas; tokiam Aristarchui, makedoniečiui iš Tesalonikos, esant su mumis.
3 O sekančią dieną mes pasiekėme Sidoną. Ir Julijus pagarbiai elgėsi su Pauliumi ir davė jam laisvę eiti pas savo draugus atsigaivinti.
4 O iš ten pasileidę plaukėme Kipro užuovėja, kadangi buvo priešpriešiai vėjai.
5 Ir perplaukę Kilikijos ir Pamfilijos jūrą, atvykome į Lykijos miestą Mirą.
6 Ir ten šimtininkas rado Aleksandrijos laivą, plaukiantį į Italiją; ir jis mus įsodino į jį.
7 Ir kai mes daug dienų plaukėme palengva, ir vos ne vos atvykę priešais Knidą, vėjui mums neleidžiant, mes plaukėme Kretos užuovėja priešais Salmonę;
8 ir, sunkiai ją aplenkę, atvykome į vietą, vadinamą „Dailūs uostai“, arti kurios buvo Lasėjos miestas.
9 Na, o kai buvo praėję daug laiko ir kai plaukiojimas jau buvo pavojingas, kadangi jau buvo praėjęs pasninkas, Paulius juos įspėjo
10 ir jiems tarė: „Ponai, aš matau, kad ši kelionė bus su žala ir dideliu nuostoliu ne vien tik krovinio ir laivo, bet ir mūsų gyvybių“.
11 Tačiau šimtininkas tikėjo laivo kapitonu ir šeimininku labiau negu tuo, ką kalbėjo Paulius.
12 Ir kadangi uostas nebuvo tinkamas jame žiemoti, didesnė dalis taipogi patarė iš ten pasitraukti, kad kaip nors galėtų pasiekti Feniką peržiemojimui; kuris yra Kretos uostas ir išsidėstęs link pietvakarių bei šiaurės vakarų.
13 Ir kai švelniai pūtė pietų vėjas, manydami, kad jie pasiekė savo tikslą, iš ten pasileidę jie plaukė arti palei Kretą.
14 Bet netrukus priešais ją pakilo audringas vėjas, vadinamas Euroklidonu.
15 Ir kai laivas buvo pagautas ir negalėjo pasipriešinti vėjui, mes leidome jį nešti.
16 Ir leidžiantis vienos salos, vadinamos Klauda, užuovėja, mums iškilo daug darbo prie valties,
17 kurią jie pakėlę, naudojo pastiprinimą, apjuosdami laivą; ir bijodami, kad neįpultų į slankųjį smėlį, nuleido bures ir taip buvo nešami.
18 Ir kai mes buvome be galo blaškomi audros, sekančią dieną jie palengvino laivą;
19 o trečią dieną savo pačių rankomis išmetėme laivo įrenginius.
20 Ir nei saulei, nei žvaigždėms daugelį dienų nesirodant, ir nemažai audrai užgulus ant mūsų, buvo atimta bet kokia viltis, kad mes būsime išgelbėti.
21 Bet po ilgo susilaikymo atsistojo Paulius į jų vidurį ir tarė: „Ponai, jums reikėjo paklausyti manęs ir nesileisti iš Kretos, ir neįgyti šitos žalos bei netekimo.
22 Ir dabar aš raginu jus būti linksmiems, nes tarp jūsų nebus nei vienos gyvybės praradimo, o tiktai laivo.
23 Nes šią naktį prie manęs atsistojo angelas Dievo, kurio aš esu ir kuriam aš tarnauju,
24 sakydamas: ‘Nebijok, Pauliau; tu turi būti nugabentas ciesoriaus akivaizdon, ir štai Dievas tau davė visus tuos, kurie plaukia su tavimi’.
25 Todėl, ponai, būkit linksmi, nes aš tikiu Dievu, kad bus taip, kaip buvo man pasakyta.
26 Tačiau mes turime būti išmesti tam tikroje saloje“.
27 Bet kai atėjo keturiolikta naktis, kai mes buvome Adrijoje nešiojami šen bei ten, apie vidurnaktį laivininkai manė, kad jie priartėjo prie kažkokios tai šalies;
28 ir išmatavę gylį rado jį dvidešimties jūros sieksnių; ir paplaukę truputį toliau jie vėl išmatavo gylį ir rado jį penkiolikos jūros sieksnių.
29 Tada bijodami, kad mes neužšoktume ant uolų, jie išmetė iš laivagalio keturis inkarus ir troško dienos.
30 O kai laivininkai ruošėsi pabėgti iš laivo, nuleidę į jūrą valtį apsimesdami, neva norėtų išmesti inkarus iš laivo pirmgalio,
31 Paulius tarė šimtininkui ir kareiviams: „Jeigu šitie nepasiliks laive, jūs negalite būti išgelbėti“.
32 Tuomet kareiviai atkirto nuo valties virves ir leido jai nukristi.
33 Ir dienai ateinant, Paulius jų visų maldavo imti maisto, sakydamas: „Ši diena yra keturiolikta diena, kai laukiate ir pasiliekate pasninkaujantys, nieko neimdami.
34 Todėl aš meldžiu jus imti maisto, nes tai yra jūsų sveikatai: nes nei nuo vieno jūsų galvos nenukris nei plaukas“.
35 Ir taip pakalbėjęs jis paėmė duoną ir visų jų akivaizdoje padėkojo Dievui; ir ją sulaužęs jis pradėjo valgyti.
36 Tuomet jie visi pralinksmėjo ir taip pat ėmė maisto.
37 O laive mūsų visų buvo du šimtai septyniasdešimt šešios sielos.
38 Ir užtektinai pavalgę jie palengvino laivą ir išmetė kviečius į jūrą.
39 O kai buvo diena, jie nepažino sausumos, bet išvydo vieną nedidelę įlanką su krantu, į kurią jie manė, jei būtų įmanoma, įvaryti laivą.
40 Ir pakėlę inkarus patikėjo save jūrai ir atleido vairo raiščius bei iškėlė didburę į vėją ir leidosi į krantą.
41 Ir įpuolę į vietą, kur susitinka dvi jūros, jie užvarė laivą ant seklumos; ir priekis tvirtai įstrigo, ir liko nepajudinamas, bet paskuigalis buvo sulaužytas nuo bangų smarkumo.
42 O kareivių sumanymas buvo nužudyti kalinius, kad kuris iš jų neišplauktų ir nepabėgtų.
43 Bet šimtininkas, norėdamas išgelbėti Paulių, sulaikė juos nuo jų tikslo; ir įsakė, kad tie, kurie gali plaukti, pirmi mestųsi į jūrą ir pasiektų sausumą,
44 o likusieji – vieni ant lentų, o kiti ant laivo nuolaužų. Ir taip įvyko, kad jie visi sveiki išsigelbėjo sausumoje.