Acts 26
1 Tada Agripa tarė Pauliui: „Tau leidžiama kalbėti už save“. Tada Paulius ištiesė ranką ir atsakinėjo už save:
2 „Aš manau esu laimingas, karaliau Agripa, nes aš atsakysiu už save šią dieną tavo akivaizdoje dėl visko, kuo esu žydų kaltinamas;
3 ypač todėl, kad žinau, jog tu esi žinovas visų papročių ir klausimų, esančių tarp žydų, todėl maldauju tave kantriai manęs išklausyti.
4 Mano gyvenimo būdą nuo jaunystės, kuris pirma buvo mano tautos tarpe Jeruzalėje, pažįsta visi žydai;
5 kurie mane pažinojo nuo pradžios, jeigu jie norėtų paliudyti, kad pagal griežčiausią mūsų religijos sektą aš gyvenau fariziejumi.
6 O dabar aš stoviu ir esu teisiamas dėl vilties pažado, kurį Dievas davė mūsų tėvams;
7 to pažado mūsų dvylika genčių, nepaliaujamai tarnaudamos Dievui naktį ir dieną, tikisi ateinant. Dėlei šios vilties, karaliau Agripa, aš esu kaltinamas žydų.
8 Kodėl jums atrodo neįtikėtina, kad Dievas prikelia numirusius?
9 Aš iš tikrųjų galvojau savyje, kad turiu daryti daug ką priešingai vardui Jėzaus iš Nazareto.
10 Ką aš ir dariau Jeruzalėje; ir daug šventųjų aš uždariau į kalėjimą, gavęs įgaliojimą iš vyriausiųjų kunigų; ir kai jie buvo žudomi, aš daviau savo balsą prieš juos.
11 Ir aš juos dažnai baudžiau kiekvienoje sinagogoje bei verčiau juos piktžodžiauti; ir būdamas be galo ant jų supykęs, aš juos persekiojau netgi iki svetimų miestų.
12 Dėl to vykdamas į Damaską su įgaliojimu ir pavedimu nuo vyriausiųjų kunigų,
13 vidurdienį, o karaliau, aš kelyje pamačiau iš dangaus šviesą, skaistesnę už saulės skaistumą, apšviečiančią mane ir tuos, kurie keliavo su manimi.
14 Ir kai mes visi buvome nukritę ant žemės, aš išgirdau balsą, kalbantį man ir tariantį hebrajų kalba: ‘Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš dyglius’.
15 Ir aš tariau: ‘Kas tu esi, Viešpatie?’ O jis tarė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.
16 Bet kelkis ir stokis ant kojų, nes aš tau pasirodžiau tam, kad padaryčiau tave tarnu ir liudytoju to, ką tu matei, ir to, kame aš tau pasirodysiu,
17 išvaduodamas tave iš tautos ir pagonių, pas kuriuos aš dabar tave siunčiu
18 atverti jiems akis ir atgręžti juos nuo tamsybės į šviesą ir nuo Šėtono valdžios į Dievą, kad jie gautų nuodėmių atleidimą ir paveldą tarp tų, kurie yra pašvęsti per tikėjimą, kuris yra manyje’.
19 Todėl, o karaliau Agripa, aš nebuvau neklusnus tam dangiškajam regėjimui;
20 bet apsakiau pirmiausiai tiems iš Damasko ir Jeruzalėje, ir visuose Judėjos kraštuose, ir paskui pagonims, kad jie atgailautų ir gręžtųsi į Dievą bei darytų darbus tinkamus atgailai.
21 Dėl šių dalykų žydai pagavo mane šventykloje ir ruošėsi mane nužudyti.
22 Todėl gavęs pagalbos iš Dievo, aš tebetęsiu iki šios dienos, liudydamas tiek mažam, tiek dideliam, nesakydamas nieko kito, kaip tik tai, ką pranašai ir Mozė kalbėjo įvyksiant:
23 kad Kristus turės kentėti ir kad jis turės būti pirmasis, kuris prisikels iš numirusiųjų ir paskelbs šviesą tautai bei pagonims“.
24 Ir kai jis taip kalbėjo už save, Festas tarė garsiu balsu: „Pauliau, tu esi išprotėjęs; daug mokymosi tave veda iš proto“.
25 Bet jis tarė: „Aš nesu išprotėjęs, kilmingiausiasis Festai; bet kalbu tiesos ir blaivumo žodžius.
26 Nes apie tai žino karalius, kurio akivaizdoje aš laisvai ir kalbu; nes aš esu įsitikinęs, kad nuo jo nieko iš to nėra paslėpto; nes tai neįvyko užkampyje.
27 Karaliau Agripa, ar tu tiki pranašais? Aš žinau, kad tu tiki“.
28 Tada Agripa tarė Pauliui: „Tu mane beveik įtikinai tapti krikščionimi“.
29 O Paulius tarė: „Aš norėčiau Dievo akivaizdoje, kad ne tik tu, bet ir visi, kurie klausosi manęs šią dieną, būtų ir beveik, ir visiškai tokie kaip aš esu, tik be šitų pančių“.
30 Ir kai jis taip pakalbėjo, atsikėlė karalius, valdytojas, Bernikė ir tie, kurie su jais sėdėjo;
31 ir nuėję į šoną jie kalbėjosi tarpusavyje, sakydami: „Šitas žmogus nedaro nieko verto mirties ar pančių“.
32 Tada Agripa tarė Festui: „Šitą žmogų būtų galima išlaisvinti, jeigu jis nebūtų kreipęsis į ciesorių“.