1Na, o kai Festas buvo atėjęs į provinciją, po trijų dienų jis iš Cezarėjos užkilo į Jeruzalę.
2Tada aukščiausiasis kunigas ir žydų vyriausiasis įskundė jam Paulių ir jo maldavo,
3ir prašė malonės jo nenaudai, kad jis pasiųstų jo iškviesti į Jeruzalę, tykodami kelyje jį nužudyti.
4Bet Festas atsakė, kad Paulius turi būti saugomas Cezarėjoje, ir kad jis pats netrukus ten išvyksiąs.
5„Todėl tie, – tarė jis, – kurie tarp jūsų gali, tegul eina su manimi žemyn ir kaltina šį vyrą, jei jame būtų kokia nedorybė“.
6Ir prabuvęs tarp jų daugiau nei dešimt dienų, nuėjo žemyn į Cezarėją; ir sekančią dieną sėdėdamas teismo krasėje įsakė, kad būtų atvestas Paulius.
7Ir kai jis buvo atėjęs, žydai, atėję žemyn iš Jeruzalės, sustojo aplinkui ir primetė daug bei sunkių kaltinimų prieš Paulių, kurių jie negalėjo įrodyti.
8Tuo tarpu jis už save atsakė: „Nei prieš žydų įstatymą, nei prieš šventyklą ir nei prieš ciesorių aš visiškai niekuo nenusikaltau“.
9Bet Festas, norėdamas padaryti žydams malonumą, atsakė Pauliui ir tarė: „Ar nori eiti aukštyn į Jeruzalę ir ten mano akivaizdoje būti teisiamas dėl šitų dalykų?“
10Tada Paulius tarė: „Aš stoviu prie ciesoriaus teismo krasės, kur turiu būti teisiamas: žydams aš nieko blogo nepadariau, kaip tu labai gerai žinai.
11Nes jeigu aš esu nusikaltėlis ar padariau ką nors verto mirties, aš neatsisakau mirti; bet jei nėra nieko, kuo šitie mane kaltina, niekas negali manęs jiems atiduoti. Aš kreipiuosi į ciesorių“.
12Tada Festas, pasitaręs su taryba, atsakė: „Ar tu kreipiesi į ciesorių? Pas ciesorių tu eisi“.
13Ir po keleto dienų karalius Agripa ir Bernikė atėjo į Cezarėją pasveikinti Festo.
14Ir jiems ten išbuvus daug dienų, Festas paskelbė karaliui Pauliaus bylą, sakydamas: „Felikso yra paliktas vienas vyras pančiuose,
15kurį, man būnant Jeruzalėje, įskundė vyriausieji kunigai ir žydų vyresnieji, prašydami prieš jį vykdyti teismą.
16Kuriems aš atsakiau: ‘Tai ne romiečių būdas atiduoti kurį nors žmogų mirti, prieš tai kaltinamajam nesusitikus su kaltintojais akis į akį ir negavus leidimo už save atsakyti dėl primesto jam nusikaltimo.
17Todėl, kai jie buvo čia atėję, nedelsiant rytojaus dieną aš atsisėdau į teismo krasę ir įsakiau, kad būtų išvestas tas vyras.
18Prieš kurį atsistoję kaltintojai nepateikė jokio kaltinimo tuo, ko tikėjausi;
19bet turėjo prieš jį tam tikrų klausimų apie jų pačių prietarus ir apie tokį Jėzų, kuris buvo miręs, kurį Paulius tvirtino esant gyvą.
20Ir kadangi aš abejojau dėl tokių klausimų, paklausiau, ar jis norėtų eiti į Jeruzalę ir ten būti dėl šito teisiamas.
21Bet kai Paulius kreipėsi, kad būtų paliktas Augusto išklausymui, aš įsakiau, kad jis būtų saugomas, kol galėsiu jį pasiųsti pas ciesorių“.
22Tada Agripa tarė Festui: „Aš pats irgi norėčiau išgirsti tą žmogų“. „Rytoj, – jis tarė, – išgirsi jį“.
23Ir rytojaus dieną, kai buvo atėjęs Agripa ir Bernikė su didele puikybe ir buvo įėję į klausymosi vietą su vyriausiais vadais ir viršiausiais miesto vyrais, Festo įsakymu buvo išvestas Paulius.
24Ir Festas tarė: „Karaliau Agripa ir visi, kurie čia esate su mumis, jūs matote šitą vyrą, dėl kurio visa žydų daugybė kreipėsi į mane tiek Jeruzalėje, tiek ir čia, šaukdami, kad jis neturįs ilgiau gyventi.
25Bet kai aš radau, kad jis nieko nepadarė verto mirties ir kad jis pats kreipėsi į Augustą, nusprendžiau jį pasiųsti.
26Apie kurį aš neturiu nieko tikro parašyti savo viešpačiui. Todėl jį išvedžiau jūsų akivaizdon, o ypač prieš tave, karaliau Agripa, kad po įvykdytos apklausos turėčiau ką rašyti.
27Nes man atrodo neprotinga siųsti kalinį ir kartu nenurodyti jam priskirtų nusikaltimų“.