1Ir po penkių dienų aukščiausiasis kunigas Ananijas nusileido su vyresniaisiais ir su vienu oratoriumi, vardu Tertulas, kurie įskundė Paulių valdytojui.
2Ir kai jis buvo iškviestas, Tertulas pradėjo jį kaltinti, sakydamas: „Kadangi per tave mes patiriame didelę ramybę ir kad tavo rūpesčiu šitai tautai yra daromi labai vertingi darbai,
3mes visada ir visur tai pripažįstame, kilmingiausiasis Feliksai, su visu dėkingumu.
4Tačiau, kad toliau tavęs nevarginčiau, aš meldžiu tave, kad iš savo maloningumo išklausytum keletą mūsų žodžių.
5Nes šitą žmogų radome esant maru ir maišto kurstytoju tarp visų žydų po visą pasaulį; ir nazarėnų sektos vadeiva,
6kuris taip pat ėmėsi teršti šventyklą; kurį mes sučiupome ir norėjome teisti pagal mūsų įstatymą.
7Bet vyriausiasis vadas Lisijus užėjo ant mūsų ir su didele prievarta atėmė jį iš mūsų rankų,
8įsakydamas jo kaltintojams ateiti pas tave; apklausdamas tu pats galėsi iš jo sužinoti apie viską, kuo mes jį kaltiname“.
9Ir žydai taip pat pritarė sakydami, kad taip buvo.
10Tada Paulius, po to kai valdytojas pamojo jam ranka kalbėti, atsakė: „Kadangi žinau, kad tu daug metų buvai šitos tautos teisėju, dar džiugiau atsakysiu už save;
11nes tu gali sužinoti, kad yra dar tik dvylika dienų nuo tada, kai aš ėjau aukštyn į Jeruzalę garbinti.
12Ir nei jie mane rado šventykloje su kuo besiginčijant, nei sukeliant tautą, nei sinagogose, nei mieste;
13nei jie gali įrodyti tai, kuo jie dabar mane kaltina.
14Bet tau išpažįstu tai, kad pagal tą kelią, kurį jie vadina erezija, taip aš garbinu savo tėvų Dievą, tikėdamas viskuo, kas yra parašyta įstatyme ir pranašuose;
15ir turiu viltį Dievo link, kurią ir jie patys pripažįsta, kad bus mirusiųjų prisikėlimas, tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų.
16Ir tuo aš lavinu save, kad visada turėčiau sąžinę be nusižengimo prieš Dievą ir žmones.
17Na, o po daugelio metų aš atvykau, kad atneščiau išmaldas savo tautai ir aukas.
18Tame gi kai kurie žydai iš Azijos rado mane apsivaliusį šventykloje be minios ir be triukšmo.
19Kuriems reikėtų būti čia, tavo akivaizdoje, ir prieštarauti, jei ką turi prieš mane.
20Arba tegul šitie patys pasako, jeigu jie rado manyje kokį piktą darbą, kol stovėjau prieš tarybą,
21nebent tai būtų dėl to vieno balso, kai aš šaukiau stovėdamas tarp jų: ‘Dėl mirusiųjų prisikėlimo šią dieną esu jūsų teisiamas’“.
22Ir tai išklausęs Feliksas, turėdamas tobulesnį šio kelio pažinimą, atidėjo juos ir tarė: „Kai ateis žemyn vyriausiasis vadas Lisijus, aš iki galo sužinosiu apie jūsų reikalą“.
23Ir jis įsakė šimtininkui, kad saugotų Paulių ir kad leistų jam turėti laisvę, ir kad jis nedraustų nei vienam iš jo pažįstamų jam tarnauti ar pas jį ateiti.
24Ir po keleto dienų, kai atėjo Feliksas su savo žmona Drusila, kuri buvo žydė, jis pasiuntė Pauliaus pakviesti ir išklausė jo apie tikėjimą Kristumi.
25Ir kai jis samprotavo apie teisumą, susilaikymą ir ateisiantį teismą, Feliksas drebėjo ir atsakė: „Šiam kartui eik; kai man bus tinkamas laikas, aš išsikviesiu tave“.
26Jis taip pat tikėjosi, kad Paulius jam duosiąs pinigų, idant jį paleistų; todėl jis dažniau pasiųsdavo jo pakviesti ir su juo kalbėdavosi.
27Bet po dviejų metų Porcijus Festas atėjo į Felikso vietą; ir Feliksas, norėdamas suteikti žydams malonumą, paliko Paulių sulaikytą.