Acts 24
1 Ir po penkių dienų aukščiausiasis kunigas Ananijas nusileido su vyresniaisiais ir su vienu oratoriumi, vardu Tertulas, kurie įskundė Paulių valdytojui.
2 Ir kai jis buvo iškviestas, Tertulas pradėjo jį kaltinti, sakydamas: „Kadangi per tave mes patiriame didelę ramybę ir kad tavo rūpesčiu šitai tautai yra daromi labai vertingi darbai,
3 mes visada ir visur tai pripažįstame, kilmingiausiasis Feliksai, su visu dėkingumu.
4 Tačiau, kad toliau tavęs nevarginčiau, aš meldžiu tave, kad iš savo maloningumo išklausytum keletą mūsų žodžių.
5 Nes šitą žmogų radome esant maru ir maišto kurstytoju tarp visų žydų po visą pasaulį; ir nazarėnų sektos vadeiva,
6 kuris taip pat ėmėsi teršti šventyklą; kurį mes sučiupome ir norėjome teisti pagal mūsų įstatymą.
7 Bet vyriausiasis vadas Lisijus užėjo ant mūsų ir su didele prievarta atėmė jį iš mūsų rankų,
8 įsakydamas jo kaltintojams ateiti pas tave; apklausdamas tu pats galėsi iš jo sužinoti apie viską, kuo mes jį kaltiname“.
9 Ir žydai taip pat pritarė sakydami, kad taip buvo.
10 Tada Paulius, po to kai valdytojas pamojo jam ranka kalbėti, atsakė: „Kadangi žinau, kad tu daug metų buvai šitos tautos teisėju, dar džiugiau atsakysiu už save;
11 nes tu gali sužinoti, kad yra dar tik dvylika dienų nuo tada, kai aš ėjau aukštyn į Jeruzalę garbinti.
12 Ir nei jie mane rado šventykloje su kuo besiginčijant, nei sukeliant tautą, nei sinagogose, nei mieste;
13 nei jie gali įrodyti tai, kuo jie dabar mane kaltina.
14 Bet tau išpažįstu tai, kad pagal tą kelią, kurį jie vadina erezija, taip aš garbinu savo tėvų Dievą, tikėdamas viskuo, kas yra parašyta įstatyme ir pranašuose;
15 ir turiu viltį Dievo link, kurią ir jie patys pripažįsta, kad bus mirusiųjų prisikėlimas, tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų.
16 Ir tuo aš lavinu save, kad visada turėčiau sąžinę be nusižengimo prieš Dievą ir žmones.
17 Na, o po daugelio metų aš atvykau, kad atneščiau išmaldas savo tautai ir aukas.
18 Tame gi kai kurie žydai iš Azijos rado mane apsivaliusį šventykloje be minios ir be triukšmo.
19 Kuriems reikėtų būti čia, tavo akivaizdoje, ir prieštarauti, jei ką turi prieš mane.
20 Arba tegul šitie patys pasako, jeigu jie rado manyje kokį piktą darbą, kol stovėjau prieš tarybą,
21 nebent tai būtų dėl to vieno balso, kai aš šaukiau stovėdamas tarp jų: ‘Dėl mirusiųjų prisikėlimo šią dieną esu jūsų teisiamas’“.
22 Ir tai išklausęs Feliksas, turėdamas tobulesnį šio kelio pažinimą, atidėjo juos ir tarė: „Kai ateis žemyn vyriausiasis vadas Lisijus, aš iki galo sužinosiu apie jūsų reikalą“.
23 Ir jis įsakė šimtininkui, kad saugotų Paulių ir kad leistų jam turėti laisvę, ir kad jis nedraustų nei vienam iš jo pažįstamų jam tarnauti ar pas jį ateiti.
24 Ir po keleto dienų, kai atėjo Feliksas su savo žmona Drusila, kuri buvo žydė, jis pasiuntė Pauliaus pakviesti ir išklausė jo apie tikėjimą Kristumi.
25 Ir kai jis samprotavo apie teisumą, susilaikymą ir ateisiantį teismą, Feliksas drebėjo ir atsakė: „Šiam kartui eik; kai man bus tinkamas laikas, aš išsikviesiu tave“.
26 Jis taip pat tikėjosi, kad Paulius jam duosiąs pinigų, idant jį paleistų; todėl jis dažniau pasiųsdavo jo pakviesti ir su juo kalbėdavosi.
27 Bet po dviejų metų Porcijus Festas atėjo į Felikso vietą; ir Feliksas, norėdamas suteikti žydams malonumą, paliko Paulių sulaikytą.