Acts 23
1 Ir Paulius įdėmiai žiūrėdamas į tarybą tarė: „Vyrai ir broliai, aš iki šios dienos gyvenau Dievo akivaizdoje visiškai gryna sąžine“.
2 O aukščiausiasis kunigas Ananijas įsakė šalia jo stovintiems smogti jam per burną.
3 Tada Paulius jam tarė: „Dievas tau smogs, pabaltinta siena; ar tu sėdi, kad mane teistum pagal įstatymą, o įsakai, kad man smogtų priešingai įstatymui?“
4 Ir stovintys šalia tarė: „Ar tu keiki aukščiausiąjį Dievo kunigą?“
5 Tada Paulius tarė: „Aš nežinojau, broliai, kad jis yra aukščiausiasis kunigas, nes yra parašyta: ‘Nekalbėk pikto apie savo tautos valdovą’.
6 Bet Paulius, supratęs, kad viena dalis buvo sadukiejai, o kita – fariziejai, šaukė taryboje: „Vyrai ir broliai, aš esu fariziejus, fariziejaus sūnus; aš esu teisiamas dėl mirusiųjų vilties ir prisikėlimo“.
7 Ir kai jis taip pasakė, tarp fariziejų ir sadukiejų kilo ginčas; ir minia pasidalijo.
8 Nes sadukiejai sako, kad nėra prisikėlimo nei angelo, nei dvasios; bet fariziejai tuos pripažįsta.
9 Ir kilo didelis šauksmas; ir pakilo raštininkai iš fariziejų pusės, ir ginčijosi, sakydami: „Mes nerandame nieko pikta šiame žmoguje; bet jeigu jam kalbėjo dvasia ar angelas, nekovokime prieš Dievą“.
10 Ir kai kilo smarkus ginčas, vyriausiasis vadas bijodamas, kad Paulius nebūtų jų sudraskytas į gabalus, įsakė kareiviams nueiti žemyn ir jėga paimti jį iš jų tarpo bei nuvesti į pilį.
11 Ir sekančią naktį prie jo atsistojo Viešpats ir tarė: „Pauliau, būk linksmas; nes kaip tu liudijai apie mane Jeruzalėje, taip tu turi liudyti ir Romoje“.
12 Ir kai buvo diena, susibūrė kai kurie žydai ir užsikeikė, sakydami, kad jie nei valgys, nei gers, kol nenužudys Pauliaus.
13 O buvo daugiau nei keturiasdešimt surengusių šį sąmokslą.
14 Ir jie atėjo pas vyriausiuosius kunigus bei vyresniuosius ir tarė: „Mes didžiai užsikeikėme, kad nieko nevalgysime, kol neužmušime Pauliaus.
15 Todėl jūs dabar su taryba praneškite vyriausiajam vadui, kad jis atvestų jį rytoj žemyn pas jus, tarsi norėtumėte geriau išsiaiškinti apie jį; o mes, jam dar neprisiartinus, esame pasiruošę jį nužudyti“.
16 Bet Pauliaus sesers sūnus, išgirdęs apie jų tykojimą, nuėjo ir įėjo į pilį, ir pasakė Pauliui.
17 Tada Paulius pasišaukė vieną iš šimtininkų ir tarė: „Nuvesk šitą jaunuolį pas vyriausiąjį vadą, nes jis turi jam kai ką pasakyti“.
18 Taigi jis paėmė jį, nuvedė pas vyriausiąjį vadą ir tarė: „Kalinys Paulius pasišaukė mane ir meldė mane atvesti pas tave šį jaunuolį, kuris turi tau kažką pasakyti“.
19 Tada vyriausiasis vadas paėmė jį už rankos ir nuėjo su juo asmeniškai į šalį, ir jo paklausė: „Kas tai yra, ką turi man pasakyti?“
20 Ir jis tarė: „Žydai sutarė tavęs prašyti, kad tu rytoj nuvestum Paulių žemyn į tarybą, tarsi jie nori apie jį šį tą geriau išsiaiškinti.
21 Bet tu nenusileisk jiems; nes iš jų daugiau nei keturiasdešimt vyrų jo tyko, kurie surišo save priesaika, kad jie nei valgys, nei gers, kol jo nenužudys; o dabar jie yra pasiruošę, laukdami iš tavęs pažado“.
22 Taigi vyriausiasis vadas išleido jaunuolį ir jį įpareigojo: „ Žiūrėk, niekam nesakyk, kad man tai pranešei“.
23 Ir jis pasišaukė du šimtininkus, sakydamas: „Paruoškite du šimtus kareivių eiti į Cezarėją ir septyniasdešimt raitelių bei du šimtus ietininkų trečią valandą nakties;
24 ir parūpinkite jiems gyvulių, kad jie užsodintų Paulių ir nugabentų jį sveiką pas valdytoją Feliksą“.
25 Ir jis parašė tokio pobūdžio laišką:
26 „Klaudijus Lisijus, pačiam prakilniausiajam valdytojui Feliksui siunčia sveikinimą.
27 Šitas vyras buvo pagautas žydų ir turėjo būti jų nužudytas; tuomet aš atėjau su kariuomene ir jį išgelbėjau, supratęs, kad jis buvo romietis.
28 Ir norėdamas sužinoti priežastį, dėl kurios jie kaltino jį, aš nuvedžiau jį į jų tarybą;
29 supratau jį kaltinamą dėl jų įstatymo klausimų, bet nieko nepaskirta jo kaltinimui, kas būtų verta mirties ar pančių.
30 Ir kai man buvo pasakyta, kad žydai tykojo to vyro, aš tuojau pat nusiunčiau pas tave ir jo kaltintojams daviau įsakymą, kad ir tavo akivaizdoje pasakytų, ką jie turėjo prieš jį. Lik sveikas“.
31 Tada kareiviai, kaip jiems buvo įsakyta, paėmė Paulių ir nakčia nugabeno jį į Antipatridą.
32 Rytojaus dieną jie paliko raitelius eiti su juo ir sugrįžo į pilį;
33 kurie, atėję į Cezarėją ir padavę valdytojui laišką, pristatė jo akivaizdon ir Paulių.
34 Ir perskaitęs laišką valdytojas paklausė, iš kokios jis provincijos. Ir supratęs, kad jis iš Kilikijos,
35 tarė: „Aš išklausysiu tavęs, kai bus atėję ir tavo kaltintojai“. Ir jis įsakė saugoti jį Erodo teismo rūmuose.