Acts 22
1 „Vyrai, broliai ir tėvai, išklausykite mano apsigynimo, kurį dabar kalbu jums
2 (ir išgirdę jį kalbant jiems hebrajų kalba, jie dar labiau nutilo; ir jis sako):
3 „Aš iš tiesų esu vyras, žydas, gimęs Kilikijos mieste Tarse, dar užaugintas šiame mieste prie Gamalielio kojų ir išmokytas pagal tobulą tėvų įstatymo būdą, ir buvau uolus dėl Dievo kaip jūs visi esate šią dieną.
4 Ir aš iki mirties persekiojau šitą kelią, surišdamas ir atiduodamas į kalėjimus tiek vyrus, tiek moteris.
5 Kaip ir aukščiausiasis kunigas man liudija, ir visas vyresniųjų luomas, iš kurių aš taip pat gavau laiškus broliams ir ėjau į Damaską, kad ten esančius vesčiau surištus į Jeruzalę, idant būtų nubausti.
6 Ir įvyko, kad, kai aš keliavau ir apie vidurdienį priartėjau prie Damasko, staiga iš dangaus mane apšvietė didi šviesa.
7 Ir aš nukritau ant žemės ir išgirdau man sakantį balsą: ‘Sauliau, Sauliau, kodėl tu mane persekioji?’
8 Ir aš atsakiau: ‘Kas tu esi, Viešpatie?’ O jis man tarė: ‘Aš esu Jėzus iš Nazareto, kurį tu persekioji’.
9 Ir tie, kurie buvo su manimi, iš tiesų matė šviesą ir išsigando; bet jie negirdėjo man kalbėjusiojo balso.
10 Ir aš tariau: ‘Ką aš turiu daryti, Viešpatie?’ O Viešpats man tarė: ‘Kelkis ir eik į Damaską; ir ten tau bus pasakyta apie visa, kas tau yra paskirta daryti’.
11 Ir kai negalėjau matyti dėl tos šviesos šlovės, vedamas už rankos tų, kurie buvo su manimi, atėjau į Damaską.
12 Ir toks Ananijas, dievobaimingas pagal įstatymą vyras, turintis gerą atsiliepimą iš visų ten gyvenančių žydų,
13 atėjo pas mane, atsistojo ir man tarė: ‘Broli Sauliau, atgauk savo regėjimą!’ Ir tą pačią valandą aš pažiūrėjau į jį aukštyn.
14 Ir jis tarė: ‘Mūsų tėvų Dievas tave išsirinko, kad pažintum jo valią ir pamatytum tą Teisųjį, ir išgirstum jo burnos balsą.
15 Nes tu būsi jo liudytojas visiems žmonėms to, ką matei ir girdėjai.
16 O dabar, ko delsi? Kelkis, būk pakrikštytas ir nusiplauk savo nuodėmes, šaukdamasis Viešpaties vardo’.
17 Ir įvyko, kai buvau grįžęs į Jeruzalę, man besimeldžiant šventykloje, aš buvau transe;
18 ir pamačiau jį man sakant: ‘Skubėk ir greitai išeik iš Jeruzalės, nes jie nepriims tavo liudijimo apie mane’.
19 Ir aš tariau: ‘Viešpatie, jie žino, kad aš įkalindavau ir mušdavau kiekvienoje sinagogoje tuos, kurie tiki į tave;
20 ir kai buvo pralietas tavo liudytojo Stepono kraujas, aš irgi stovėjau šalia ir pritariau jo mirčiai, ir saugojau drabužius tų, kurie jį užmušė.
21 O jis man tarė: ‘Išeik, nes aš tave išsiųsiu toli pas pagonis’“.
22 Ir jie klausėsi jo iki šio žodžio, ir tada pakėlė savo balsus ir tarė: „Šalin tokį nuo žemės, nes nedera, kad jis gyventų!“
23 Ir jiems šaukiant bei nusimetant drabužius ir mėtant dulkes į orą,
24 vyriausiasis vadas įsakė įvesti jį į pilį ir liepė, kad jis būtų tardomas plakant; idant sužinotų, kodėl jie taip prieš jį šaukė.
25 Ir kai jie rišo jį diržais, Paulius tarė šalia stovinčiam šimtininkui: „Ar jums teisėta plakti žmogų, kuris yra romietis ir nepasmerktas?“
26 Kai šimtininkas tai išgirdo, jis nuėjo ir pasakė vyriausiajam vadui tardamas: „Žiūrėk, ką darai, nes šitas žmogus yra romietis“.
27 Tada vyriausiasis vadas atėjo ir jam tarė: „Sakyk man, ar tu esi romietis?“ Jis tarė: „Taip“.
28 O vyriausiasis vadas atsakė: „Už didelę sumą aš įsigijau šią laisvę“. Ir Paulius tarė: „O aš gimiau laisvas “.
29 Tuomet bematant pasitraukė nuo jo tie, kurie turėjo jį tardyti; ir vyriausiasis vadas irgi išsigando po to, kai sužinojo, kad jis buvo romietis ir kad buvo jį surišęs.
30 Rytojaus dieną, norėdamas sužinoti tikrumą, kodėl jis buvo apkaltintas žydų, jis atlaisvino jį nuo raiščių ir įsakė pasirodyti vyriausiems kunigams bei visai jų tarybai, ir, atvedęs Paulių žemyn, pastatė jį jų akivaizdoje.