1Ir kai jie buvo išsigelbėję, tada jie sužinojo, kad sala buvo vadinama Melita.
2O barbarai parodė mums nemažai gerumo, nes jie užkūrė ugnį ir priėmė mus visus dėl esamo lietaus ir dėl šalčio.
3Ir kai Paulius pririnko glėbį pagalių ir uždėjo juos ant ugnies, iš karščio išėjo angis ir įsikabino jam į ranką.
4Ir kai tie barbarai pamatė nuodingą gyvūną, pakibusį jam ant rankos, jie tarė tarpusavyje: „Be jokių abejonių šitas žmogus yra žmogžudys ir nors jis ir išsigelbėjo iš jūros, tačiau kerštas neleidžia jam gyventi“.
5Bet jis nukratė gyvūną į ugnį ir nieko blogo nepatyrė.
6Tačiau jie žiūrėjo, kada jis turės ištinti arba staiga kristi negyvas; bet ilgai pražiūrėję ir nepamatę jokiam blogiui jį ištinkant, jie pakeitė savo nuomones ir sakė, kad jis yra dievas.
7Tose pačiose vietose buvo nuosavybė viršiausiojo salos vyro, kurio vardas buvo Publijus; kuris mus priėmė ir pagarbiai tris dienas apgyvendino.
8Ir įvyko, kad Publijaus tėvas gulėjo sergantis karštine ir kraujingu viduriavimu; pas kurį Paulius įėjo ir meldėsi, ir uždėjo ant jo savo rankas, ir jį išgydė.
9Taigi kai tai atsitiko, atėjo ir kiti, turintys ligas saloje, ir buvo išgydyti;
10kurie taip pat gerbė mus daugeriopa pagarba; ir mums išvykstant, jie prikrovė mums visko, kas buvo reikalinga.
11O po trijų mėnesių mes išvykome Aleksandrijos laivu, žiemojusiu toje saloje, kuris turėjo Kastoro ir Polukso ženklą.
12Ir išlipę Sirakūzuose, mes ten pasilikome tris dienas.
13Ir iš ten mes plaukėme aplinkui ir atvykome į Regijų, ir po vienos dienos pūtė pietų vėjas, ir sekančią dieną mes atvykome į Puteolus,
14kur mes radome brolius, ir buvome prašomi pasilikti su jais septynias dienas; ir taip mes vykome Romos link.
15Ir broliai, išgirdę apie mus, iš ten atėjo mūsų pasitikti iki Apijaus Forumo ir Trijų smuklių; kuriuos pamatęs Paulius dėkojo Dievui ir įgavo drąsos.
16Ir kai mes atvykome į Romą, šimtininkas perdavė kalinius sargybos vadui, bet Pauliui buvo leista gyventi atskirai su kareiviu, kuris jį saugojo.
17Ir įvyko, kad po trijų dienų Paulius sukvietė žydų vyriausiuosius; ir kai jie buvo susirinkę, jis jiems tarė: „Vyrai ir broliai, nors aš nieko nepadariau prieš tautą ar mūsų tėvų papročius, tačiau iš Jeruzalės buvau įduotas kaliniu į romiečių rankas.
18Kurie, mane ištardę, norėjo paleisti, nes manyje nebuvo nieko, verto mirties.
19Bet kai žydai tam prieštaravo, aš buvau priverstas kreiptis į ciesorių; ne todėl, kad aš turėjau kuo nors kaltinti savo tautą.
20Todėl dėl šios priežasties aš pasikviečiau jus, kad jus pamatyčiau ir su jumis kalbėčiau; nes dėl Izraelio vilties aš esu surakintas šia grandine“.
21O jie tarė jam: „Mes nei laiškų negavome iš Judėjos apie tave, nei kas iš atėjusių brolių pranešė ar kalbėjo ką bloga apie tave.
22Bet mes norime išgirsti iš tavęs, ką tu galvoji, nes apie šitą sektą mes žinome, kad visur jai prieštaraujama“.
23Ir kai jie paskyrė jam dieną, daug atėjo pas jį į jo buveinę; kuriems jis nuo ryto iki vakaro dėstė ir liudijo Dievo karalystę, įtikinėdamas juos apie Jėzų tiek iš Mozės įstatymo, tiek iš pranašų.
24Ir vieni tikėjo tuo, kas buvo kalbama, o kiti ne.
25Bet kai jie tarpusavyje nesutarė, jie išėjo po to, kai Paulius pasakė vieną žodį: „Gerai sakė Šventoji DVASIA per pranašą Ezaiją mūsų tėvams,
26sakydama: ‘Eik pas šitą tautą ir sakyk: Girdėdami jūs girdėsite, bet nesuprasite; ir žiūrėdami jūs žiūrėsite, bet nepastebėsite;
27nes šios tautos širdis nutuko, ir jų ausys sunkiai girdi, ir jie užmerkė savo akis, kad nepamatytų savo akimis ir neišgirstų savo ausimis, ir nesuprastų savo širdimi, ir neatsiverstų, ir aš jų neišgydyčiau’.
28Todėl tebūna jums žinoma, kad šis Dievo išgelbėjimas yra pasiųstas pagonims, ir jie jo klausysis“.
29Ir jam pasakius tuos žodžius, žydai išėjo ir daug samprotavo tarpusavyje.
30Ir Paulius ištisus du metus gyveno savo išsinuomotame name ir priimdavo visus, kurie ateidavo pas jį,
31skelbdamas Dievo karalystę ir mokydamas to, kas apie Viešpatį Jėzų Kristų, su pilnu pasitikėjimu, niekam jam nedraudžiant.