1Ir įvyko, kai karalius sėdėjo savo namuose, ir VIEŠPATS jam buvo suteikęs poilsį nuo visų jo aplinkinių priešų;
2tada karalius tarė pranašui Natanui: „Štai aš gyvenu kedro namuose, bet Dievo skrynia gyvena tarp uždangalų“.
3Ir Natanas tarė karaliui: „Eik, daryk viską, kas yra tavo širdyje; nes VIEŠPATS yra su tavimi“.
4Ir įvyko tą pačią naktį, kad Natanui atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
5„Eik ir pasakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip sako VIEŠPATS: Ar tu statysi man namus man juose gyventi?
6Kai tuo tarpu negyvenau jokiuose namuose nuo to laiko, kai išvedžiau aukštyn Izraelio vaikus iš Egipto, iki šios dienos, bet vaikščiojau palapinėje ir padangtėje.
7Visur, kur vaikščiojau su visais Izraelio vaikais, ar aš kalbėjau žodį su kuria nors iš Izraelio genčių, kuriai įsakiau ganyti mano tautą Izraelį, sakydamas: „Kodėl man nepastatėte kedro namų?“
8Taigi dabar taip sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: „Aš tave paėmiau iš avidės, nuo sekimo paskui avis, kad būtum valdovas mano tautos, Izraelio;
9ir buvau su tavimi visur, kur ėjai, ir iškirtau visus tavo priešus tau iš akivaizdos ir padariau tau didį vardą, lygų žemėje esančių didžiūnų vardui.
10Be to, aš paskirsiu vietą savo tautai Izraeliui ir juos įsodinsiu, kad jie gyventų savo pačių vietoje ir nebepersikėlinėtų; ir kad nedorybės vaikai jų nebespaustų kaip anksčiau
11ir kaip nuo to laiko, kai įsakiau teisėjams valdyti mano tautą Izraelį, ir padariau, kad ilsėtumeisi nuo visų savo priešų. Taip pat VIEŠPATS tau sako, kad jis padarys tau namus.
12O kai išsipildys tavo dienos ir tu užmigsi prie savo tėvų, aš pakelsiu po tavęs tavo sėklą, kuri išeis iš tavo vidurių, ir aš įtvirtinsiu jo karalystę.
13Jis pastatys mano vardui namus, o aš įtvirtinsiu jo karalystės sostą amžiams.
14Aš būsiu jo tėvas, o jis bus mano sūnus. Jei jis vykdys neteisybę, aš jį bausiu žmonių lazda ir žmonių vaikų kirčiais;
15bet mano gailestingumas nepasitrauks nuo jo, kaip jį atėmiau nuo Sauliaus, kurį pašalinau tavo akivaizdoje.
16Ir tavo namai ir tavo karalystė bus amžinai įtvirtinti tavo akivaizdoje; tavo sostas bus amžiams įtvirtintas“.
17Natanas kalbėjo Dovydui visus šituos žodžius ir pagal visą šitą regėjimą.
18Tada karalius Dovydas, įėjęs ir atsisėdęs VIEŠPATIES akivaizdoje, tarė: „Kas aš esu, o Viešpatie DIEVE, ir kas yra mano namai, kad čia mane atvedei?
19Ir tai buvo dar per maža tavo akyse, o Viešpatie DIEVE; bet tu dar kalbėjai ir apie savo tarno namus tolimoje ateityje. Ar toks yra žmogaus būdas, o Viešpatie DIEVE?
20Ir ką gi daugiau Dovydas gali tau sakyti? Nes tu, Viešpatie DIEVE, žinai savo tarną.
21Dėl tavo žodžio ir pagal tavo paties širdį tu padarei visus šituos didžius dalykus, kad praneštum juos savo tarnui.
22Todėl tu esi didis, o VIEŠPATIE Dieve; nes nėra nei vieno tau lygaus, ir be tavęs nėra kito Dievo, pagal visa tai, ką esame girdėję savo ausimis.
23Ir kokia kita tauta žemėje prilygsta tavo tautai – Izraeliui, kurią Dievas ėjo atpirkti sau kaip tautą, ir padaryti sau vardą, ir padaryti jums didžių ir baisių dalykų tavo šaliai, akivaizdoje tavo tautos, kurią išpirkai sau iš Egipto, iš tautų ir jų dievų?
24Nes tu sau patvirtinai savo tautą Izraelį, kad būtų tau tauta per amžius; ir tu, VIEŠPATIE, tapai jų Dievu.
25O dabar, o VIEŠPATIE Dieve, įtvirtink amžiams tą žodį, kurį kalbėjai apie savo tarną ir apie jo namus, ir padaryk, kaip sakei.
26Ir tegul tavo vardas būna aukštinamas per amžius, sakant: ‘Kariuomenių VIEŠPATS yra Dievas Izraeliui’; ir tavo tarno Dovydo namai tebūna įtvirtinti tavo akivaizdoje.
27Nes tu, o kariuomenių VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, apreiškei savo tarnui, sakydamas: ‘Aš tau pastatysiu namus’; todėl tavo tarno širdyje radosi, kad melstųsi tau šia malda.
28O dabar, o Viešpatie DIEVE, tu esi tas Dievas, ir tavo žodžiai yra tiesa, ir tu esi pažadėjęs savo tarnui šitą gerumą;
29todėl dabar tepatinka tau laiminti savo tarno namus, kad jie amžinai išliktų tavo akivaizdoje; nes tu, o Viešpatie DIEVE, esi tai kalbėjęs; ir tavo palaiminimu tegul bus palaiminti tavo tarno namai per amžius“.