1Na, o buvo ilgas karas tarp Sauliaus namų ir Dovydo namų; bet Dovydas vis labiau ir labiau stiprėjo, o Sauliaus namai vis labiau ir labiau silpnėjo.
2Ir Hebrone Dovydui gimė sūnų: jo pirmagimis buvo Amnonas iš jezreelietės Ahinoamos;
3jo antrasis – Kileabas iš Abigailės, karmeliečio Nabalo žmonos; trečiasis – Abšalomas, Gešūro karaliaus Talmajo dukters Maakos sūnus;
4ketvirtasis – Adonijas, Hagitos sūnus; penktasis – Šefatijas, Abitalės sūnus;
5o šeštasis – Itramas iš Dovydo žmonos Eglos. Šitie gimė Dovydui Hebrone.
6Ir atsitiko, kad, tebevykstant karui tarp Sauliaus namų ir Dovydo namų, Abneras sustiprėjo dėl Sauliaus namų.
7O Saulius turėjo sugulovę, kurios vardas buvo Ricpa, Ajo duktė; ir Iš-Bošetas tarė Abnerui: „Kodėl įėjai pas mano tėvo sugulovę?“
8Tada Abneras labai užsirūstino dėl Iš-Bošeto žodžių ir tarė: „Ar aš esu šuns galva? Aš prieš Judą šią dieną rodau gerumą tavo tėvo Sauliaus namams, jo broliams ir jo draugams, ir neatidaviau tavęs į Dovydo rankas, o tu mane šiandien kaltini nusižengimu dėl tos moters.
9Tepadaro Dievas Abnerui taip ir dar daugiau, jei nepadarysiu Dovydui, kaip VIEŠPATS yra jam prisiekęs:
10perkelti karalystę iš Sauliaus namų ir pastatyti Dovydo sostą Izraeliui ir Judai nuo Dano iki Beer-Šebos“.
11Ir jis negalėjo nei žodžio atsakyti Abnerui, nes bijojo jo.
12Ir Abneras siuntė nuo savęs pasiuntinius pas Dovydą, sakydamas: „Kieno yra šalis?“ Taip pat sakydamas: „Sudaryk sąjungą su manimi, ir štai mano ranka bus su tavimi, visam Izraeliui atvesti pas tave“.
13Ir jis tarė: „Gerai; aš sudarysiu sąjungą su tavimi; bet vieno dalyko reikalauju iš tavęs, tai yra, tu neišvysi mano veido, jei, ateidamas mano veido pamatyti, pirmiau neatvesi Sauliaus dukters Mikalės“.
14Ir Dovydas siuntė pasiuntinius pas Sauliaus sūnų Iš-Bošetą, sakydamas: „Atiduok man mano žmoną Mikalę, kurią vedžiau už šimtą filistinų apyvarpių“.
15Ir Iš-Bošetas siuntė ir paėmė ją iš jos vyro – iš Laišo sūnaus Paltielio.
16O jos vyras ėjo su ja verkdamas paskui ją iki Bahurimo. Tada Abneras jam pasakė: „Eik, grįžk“. Ir jis sugrįžo.
17Ir Abneras kalbėjosi su Izraelio vyresniasiais, sakydamas: „Praeityje jūs siekėte Dovydo, kad būtų jums karaliumi.
18Tad dabar padarykite tai; nes VIEŠPATS yra kalbėjęs apie Dovydą, sakydamas: ‘Savo tarno Dovydo ranka aš išgelbėsiu savo tautą Izraelį iš filistinų rankos ir iš visų jų priešų rankos’“.
19Ir Abneras taip pat kalbėjo Benjaminui į ausis; ir Abneras taip pat ėjo kalbėti Dovydui į ausis Hebrone, viską, kas atrodė gera Izraeliui ir visiems Benjamino namams.
20Taigi Abneras ir su juo dvidešimt vyrų atėjo pas Dovydą į Hebroną. Ir Dovydas iškėlė puotą Abnerui ir su juo buvusiems vyrams.
21Ir Abneras sakė Dovydui: „Aš pakilęs eisiu ir surinksiu pas savo viešpatį karalių visą Izraelį, kad jie sudarytų su tavimi sąjungą ir kad tu karaliautum viskam, ko geidžia tavo širdis“. Ir Dovydas išleido Abnerą; ir jis nuėjo ramybėje.
22Ir štai Dovydo tarnai ir Joabas atėjo nuo pulko persekiojimo ir pargabeno su savimi didelį grobį; bet Abnero nebuvo pas Dovydą Hebrone; nes jis buvo jį išleidęs, ir jis buvo išėjęs ramybėje.
23Kai Joabas ir visa su juo esanti kariuomenė atėjo, Joabui pranešė, sakydami: „Buvo atėjęs Nero sūnus Abneras pas karalių, o jis jį išleido, ir jis yra išėjęs ramybėje“.
24Tada Joabas, atėjęs pas karalių, tarė: „Ką padarei? Štai Abneras buvo atėjęs pas tave; tai kodėl jį paleidai, ir jis laisvai išėjo?
25Tu pažįsti Nero sūnų Abnerą, kad jis atėjo tavęs apgauti ir sužinoti tavo išėjimą ir tavo įėjimą, ir sužinoti viską, ką tu darai“.
26Ir išėjęs iš Dovydo, Joabas siuntė paskui Abnerą pasiuntinius, kurie jį sugrąžino nuo Siros šulinio; bet Dovydas to nežinojo.
27Ir Abnerui sugrįžus į Hebroną, Joabas jį pasivedė nuošaliai į vartų vidų, kad kalbėtųsi su juo tylomis, ir dėl jo brolio Asaelio kraujo ten jam smogė žemiau penktojo šonkaulio, kad jis mirė.
28O vėliau tai išgirdęs, Dovydas tarė: „Aš ir mano karalystė esame amžinai nekalti VIEŠPATIES akivaizdoje dėl Nero sūnaus Abnero kraujo;
29tegul jis guli ant Joabo galvos ir ant visų jo tėvo namų; ir tenetrūksta Joabo namuose turinčio plūdimą ar raupsuoto, ar besiremiančio į lazdą, ar krentančio nuo kalavijo, ar stokojančio duonos“.
30Taip Joabas ir jo brolis Abišajas nužudė Abnerą, kadangi jis buvo užmušęs jų brolį Asaelį mūšyje Gibeone.
31Ir Dovydas tarė Joabui ir visai su juo esančiai tautai: „Persiplėškite savo drabužius, apsijuoskite ašutinėmis ir raudokite prieš Abnerą“. O pats karalius Dovydas ėjo paskui karsto neštuvus.
32Ir jie palaidojo Abnerą Hebrone; ir karalius pakeltu balsu verkė prie Abnero kapo; ir verkė visa tauta.
33Ir karalius raudojo dėl Abnero ir sakė: „Ar Abneras mirė, kaip kvailys miršta?
34Tavo rankos nebuvo surištos, ir tavo kojos nebuvo sukaustytos grandinėmis; tu kritai, kaip žmogus krenta nuo nedorėlių“. Ir visa tauta vėl verkė dėl jo.
35Ir kai visa tauta atėjo paskatinti, kad Dovydas valgytų maisto, kai tebebuvo diena, Dovydas prisiekė, sakydamas: „Tepadaro man Dievas taip ir dar daugiau, jei prieš saulei nusileidžiant paragaučiau duonos ar ko nors kito“.
36Ir visa tauta tai pastebėjo, ir jiems tai patiko; kaip ir viskas, ką karalius darė, patiko visai tautai.
37Nes tą dieną visa tauta ir visas Izraelis suprato, kad tai nebuvo nuo karaliaus, kad nužudytų Nero sūnų Abnerą.
38Ir karalius tarė savo tarnams: „Ar nežinote, kad šią dieną Izraelyje krito kunigaikštis ir didis vyras?
39O aš šiandien esu silpnas, nors pateptas karaliumi; o šitie vyrai, Cerujos sūnūs, yra per stiprūs man; VIEŠPATS atlygins piktadariui pagal jo piktybę“.