1Ir Ahabas turėjo septyniasdešimt sūnų Samarijoje. Ir Jehuvas parašė laiškus ir nusiuntė į Samariją Jezreelio valdovams, vyresniesiems ir Ahabo vaikų augintojams, sakydamas:
2„Dabar, kai tik šitas laiškas pas jus ateis, kadangi pas jus yra jūsų valdovo sūnūs ir pas jus yra vežimų bei žirgų, taipogi aptvertas miestas ir ginklų;
3išsirinkite geriausią ir tinkamiausią iš savo valdovo sūnų, pasodinkite jį į jo tėvo sostą ir kovokite už savo valdovo namus“.
4Bet jie labai išsigando ir tarė: „Štai du karaliai neatsilaikė prieš jį; tai kaip mes atsilaikysime?“
5Ir namų valdytojas, miesto valdytojas, vyresnieji ir vaikų augintojai pasiuntė Jehuvui, sakydami: „Mes esame tavo tarnai ir darysime viską, ką mums liepsi; mes nepaskirsime nei vieno karaliumi; daryk tai, kas yra gera tavo akyse“.
6Tada jis jiems parašė laišką antrą kartą, sakydamas: „Jei jūs esate mano ir jei norite klausyti mano balso, paimkite vyrų, savo valdovo sūnų, galvas ir rytoj šiuo laiku ateikite pas mane į Jezreelį“. Na, o karaliaus sūnūs, septyniasdešimt asmenų, buvo pas miesto didžiūnus, kurie juos augino.
7Ir įvyko, kad laiškui pas juos atėjus, jie paėmė karaliaus sūnus ir užmušė tuos septyniasdešimt asmenų, sudėjo jų galvas į pintines ir nusiuntė pas jį į Jezreelį.
8Ir atėjęs pasiuntinys jam pranešė, sakydamas: „Jie atnešė karaliaus sūnų galvas“. Ir jis tarė: „Sudėkite jas iki ryto į dvi krūvas vartų įėjime“.
9Ir įvyko, kad rytą, išėjęs ir atsistojęs, jis tarė visai tautai: „Jūs esate teisūs; štai aš surengiau sąmokslą prieš savo valdovą ir jį nužudžiau; bet kas užmušė visus šituos?
10Dabar žinokite, kad iš VIEŠPATIES žodžio, kurį VIEŠPATS kalbėjo apie Ahabo namus, niekas nenukris žemėn; nes VIEŠPATS padarė tai, ką jis kalbėjo per savo tarną Eliją“.
11Taigi Jehuvas užmušė visus likusius iš Ahabo namų Jezreelyje, visus jo didžiūnus, jo giminaičius ir jo kunigus, kol jis nepaliko jam nei vieno išlikusio.
12Ir pakilęs jis išėjo ir atvyko į Samariją. Ir jam esant kelyje prie avių kirpimo namų,
13Jehuvas sutiko Judos karaliaus Ahazijo brolius ir tarė: „Kas jūs esate?“ O jie atsakė: „Mes esame Ahazijo broliai; ir mes einame žemyn pasveikinti karaliaus vaikų ir karalienės vaikų“.
14Ir jis tarė: „Suimkite juos gyvus“. Ir sučiupę juos gyvus, jie nužudė juos prie avių kirpimo namų duobės – keturiasdešimt du vyrus; nei vieno iš jų jis nepaliko.
15Ir iš ten išvykęs, jis užtiko Rechabo sūnų Jehonadabą, ateinantį jo pasitikti; ir jis pasveikino jį ir jam tarė: „Ar tavo širdis teisinga kaip ir mano širdis su tavo širdimi?“ Ir Jehonadabas atsakė: „Taip“. „Jei taip, tai duok man savo ranką“. Ir jis padavė jam savo ranką; ir jis užsikėlė jį pas save į vežimą.
16Ir jis tarė: „Eikš su manimi ir pamatyk mano uolumą dėl VIEŠPATIES“. Taigi jie padarė, kad jis važiavo jo vežime.
17Ir atvykęs į Samariją jis užmušė visus išlikusius Ahabui Samarijoje, kol sunaikino jį pagal VIEŠPATIES pasakymą, kurį jis kalbėjo Elijui.
18Ir Jehuvas, surinkęs visą tautą, jiems tarė: „Ahabas mažai tarnavo Baalui; bet Jehuvas jam daug tarnaus.
19Tad dabar sušaukite pas mane visus Baalo pranašus, visus jo tarnus ir visus jo kunigus; tenetrūksta nei vieno; nes turiu aukoti Baalui didelę auką; kurio trūks, tas neišliks gyvas“. Bet Jehuvas tai darė su gudrumu, tam, kad išnaikintų Baalo garbintojus.
20Ir Jehuvas tarė: „Paskelbkite Baalui iškilmingą susirinkimą“. Ir jie paskelbė.
21Ir Jehuvas pasiuntė po visą Izraelį; ir atėjo visi Baalo garbintojai, kad nepaliko nei vieno, kuris nebūtų atėjęs. Ir jie atėjo į Baalo namus; ir Baalo namai buvo pilni nuo vieno galo iki kito.
22Ir jis tarė drabužinės prižiūrėtojui: „Išnešk drabužius visiems Baalo garbintojams“. Ir jis išnešė jiems drabužius.
23Ir Jehuvas, įėjęs su Rechabo sūnumi Jehonadabu į Baalo namus, sakė Baalo garbintojams: „Apieškokite ir žiūrėkite, kad čia nebūtų su jumis nei vieno iš VIEŠPATIES tarnų, bet vien tik Baalo garbintojai“.
24Ir jiems įėjus aukų ir deginamųjų aukų aukoti, Jehuvas paskyrė lauke aštuoniasdešimt vyrų ir pasakė: „Jei kas iš tų vyrų, kuriuos atvesiu į jūsų rankas, pabėgs, tuomet to, kuris jį paleis, gyvybė bus už ano gyvybę“.
25Ir įvyko, kad vos tik baigęs aukoti deginamąją auką, Jehuvas pasakė sargybiniams ir vadams: „Įeikite, išžudykite juos; niekas teneišeina“. Ir jie išžudė juos kalavijo ašmenimis; ir sargybiniai bei vadai juos išmetė ir nuėjo į Baalo namų miestą.
26Ir išnešę iš Baalo namų atvaizdus, jie juos sudegino.
27Ir jie sudaužė Baalo atvaizdą, sugriovė Baalo namus ir juos padarė išviete, iki šios šienos.
28Taip Jehuvas išnaikino Baalą iš Izraelio.
29Tačiau nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris skatino Izraelį nusidėti, Jehuvas neatsitraukė, tai yra nuo sekimo paskui auksinius veršius, esančius Bet-Elyje ir esančius Dane.
30Ir VIEŠPATS tarė Jehuvui: „Kadangi gerai padarei, vykdydamas tai, kas teisinga mano akyse, ir padarei Ahabo namams pagal visa tai, kas buvo mano širdyje, tai ir ketvirtosios kartos tavo vaikai sėdės Izraelio soste“.
31Bet Jehuvui nerūpėjo vaikščioti VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, įstatyme visa širdimi; nes jis neatsitraukė nuo nuodėmių Jeroboamo, kuris skatino Izraelį nusidėti.
32Tomis dienomis VIEŠPATS pradėjo atkirtinėti Izraelio dalis; ir Hazaelis juos sumušė visose Izraelio ribose:
33nuo Jordano į rytus, visą Gileado šalį, gadus, rubenus ir manasus, nuo Aroero, esančio prie Arnono upės, Gileadą ir Bašaną.
34Na, o kiti Jehuvo darbai ir visa, ką jis darė, ir visa jo galia, argi jie nėra užrašyti Izraelio karalių kronikų knygoje?
35Ir Jehuvas užmigo prie savo tėvų; ir jį palaidojo Samarijoje. O jo sūnus Jehoachazas karaliavo jo vietoje.
36O laiko, kuriuo Jehuvas karaliavo Izraeliui Samarijoje, buvo dvidešimt aštuoneri metai.