1 Kings 7— LTKJV

¹Ir trejus metus jie išsilaikė be karo tarp Sirijos ir Izraelio.

²O trečiaisiais metais atsitiko, kad Judos karalius Jehozapatas atėjo žemyn pas Izraelio karalių.

³Ir Izraelio karalius tarė savo tarnams: „Ar žinote, kad Ramotas Gileade yra mūsų, o mes tylime ir jo neatimame iš Sirijos karaliaus rankos?“

⁴Ir jis tarė Jehozapatui: „Ar eisi su manimi į mūšį, į Ramot-Gileadą?“ O Jehozapatas tarė Izraelio karaliui: „Aš esu kaip ir tu, mano tauta kaip tavo tauta, mano žirgai kaip tavo žirgai“.

⁵Ir Jehozapatas tarė Izraelio karaliui: „Pasiklausk, meldžiu tave, šiandien VIEŠPATIES žodžio“.

⁶Tada Izraelio karalius surinko pranašus, apie keturis šimtus vyrų, ir jiems tarė: „Ar man eiti į mūšį prieš Ramot-Gileadą, ar susilaikyti?“ Ir jie tarė: „Eik aukštyn; nes Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas“.

⁷O Jehozapatas tarė: „Ar čia nėra be to dar VIEŠPATIES pranašo, kad galėtume jo pasiklausti?“

⁸Ir Izraelio karalius tarė Jehozapatui: „Dar yra vienas vyras, Imlos sūnus Michėjas, per kurį galėtume pasiklausti VIEŠPATIES; bet aš jo nekenčiu; nes jis nepranašauja apie mane gera, o tik bloga“. Ir Jehozapatas tarė: „Tenesako taip karalius“.

⁹Tada Izraelio karalius pašaukęs pareigūną tarė: „Paskubink čia Imlos sūnų Michėją“.

¹⁰O Izraelio karalius ir Judos karalius Jehozapatas sėdėjo kiekvienas savo soste, apsivilkę drabužiais, atviroje vietoje, Samarijos vartų įėjime; ir visi pranašai pranašavo jų akivaizdoje.

¹¹O Kenaanos sūnus Sedekijas pasidarė geležinius ragus; ir jis tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Šitais tu badysi sirus, kol juos sunaikinsi“.

¹²Ir visi pranašai taip pranašavo, sakydami: „Eik aukštyn į Ramot-Gileadą ir laimėk; nes VIEŠPATS atiduos jį į karaliaus rankas“.

¹³Ir pasiuntinys, kuris buvo nuėjęs pakviesti Michėjo, jam kalbėjo, sakydamas: „Štai pranašų žodžiai vienbalsiai skelbia gera karaliui; meldžiu tave, tavo žodis tebūna kaip vieno iš jų žodis, ir kalbėk tai, kas gera“.

¹⁴O Michėjas tarė: „ Kaip gyvas VIEŠPATS, ką VIEŠPATS man sako, tą kalbėsiu“.

¹⁵Taigi jis atėjo pas karalių. Ir karalius jam tarė: „Michėjau, ar mums eiti į mūšį prieš Ramot-Gileadą, ar susilaikyti?“ O jis jam atsakė: „Eik ir laimėk; nes VIEŠPATS atiduos jį į karaliaus rankas“.

¹⁶Ir karalius jam tarė: „Kiek kartų man reikės tave saikdinti, kad man nieko kita nekalbėtum, bet tik tiesą VIEŠPATIES vardu?“

¹⁷Ir jis tarė: „Mačiau visą Izraelį išsklaidytą ant kalvų kaip avis, neturinčias ganytojo; ir VIEŠPATS tarė: ‘Šitie neturi valdovo; tegul jie kiekvienas grįžta ramybėje į savo namus’“.

¹⁸Ir Izraelio karalius tarė Jehozapatui: „Argi tau nesakiau, kad jis nepranašauja apie mane gera, bet tik pikta?“

¹⁹Ir jis tarė: „Todėl klausyk VIEŠPATIES žodžio: Mačiau VIEŠPATĮ, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kariuomenę, stovinčią prie jo, jo dešinėje ir jo kairėje.

²⁰Ir VIEŠPATS tarė: ‘Kas įtikins Ahabą, kad jis eitų aukštyn ir kristų Ramot-Gileade?’ Ir vienas sakė vienaip, o kitas sakė kitaip.

²¹Ir išėjo dvasia ir atsistojusi VIEŠPATIES akivaizdoje tarė: ‘Aš jį įtikinsiu’.

²²Ir VIEŠPATS jai tarė: ‘Kuo?’ O ji tarė: ‘Aš išeisiu ir būsiu melo dvasia visų jo pranašų burnoje’ Ir jis tarė: ‘Tu jį įtikinsi ir taipogi nugalėsi: išeik ir taip daryk’.

²³Taigi dabar, štai VIEŠPATS įdėjo melo dvasią į visų šitų tavo pranašų burną, ir VIEŠPATS kalbėjo pikta apie tave“.

²⁴Bet Kenaanos sūnus Sedekijas priėjęs trenkė Michėjui į žandą ir tarė: „Kuriuo keliu VIEŠPATIES Dvasia nuėjo nuo manęs, kad kalbėtų tau?“

²⁵O Michėjas tarė: „Štai tu matysi tą dieną, kai eisi į vidinį kambarį slėptis“.

²⁶Ir Izraelio karalius tarė: „Paimk Michėją, nuvesk jį atgal pas miesto valdytoją Amoną ir pas karaliaus sūnų Joašą;

²⁷ir sakyk: ‘Taip sako karalius: Pasodinkite šitą į kalėjimą ir maitinkite jį sielvarto duona bei sielvarto vandeniu, kol aš ateisiu ramybėje’“.

²⁸O Michėjas tarė: „Jei tikrai sugrįši ramybėje, tai VIEŠPATS nekalbėjo per mane“. Ir jis tarė: „Klausyk, o tauta, kiekvienas iš jūsų“.

²⁹Taip Izraelio karalius ir Judos karalius Jehozapatas ėjo aukštyn į Ramot-Gileadą.

³⁰Ir Izraelio karalius tarė Jehozapatui: „Aš užsimaskuosiu ir įeisiu į mūšį; bet tu apsirenk savo drabužiais“. Ir Izraelio karalius persirengęs ėjo į mūšį.

³¹Bet Sirijos karalius įsakė savo trisdešimt dviem vadams, kurie vadovavo jo vežimams, sakydamas: „Nekovokite nei su mažais, nei su dideliais, bet tik su Izraelio karaliumi“.

³²Ir įvyko, kai vežimų vadai pamatė Jehozapatą, jie sakė: „Tikrai šis yra Izraelio karalius“. Ir jie pasuko į šoną kovoti prieš jį; o Jehozapatas ėmė šaukti.

³³Ir įvyko, kai vežimų vadai suprato, kad tai ne Izraelio karalius, jie nusigręžė nuo jo ir nebesivijo.

³⁴Ir kažkoks vyras netaikydamas įtempė lanką ir įšovė Izraelio karaliui tarp šarvuotės sujungimų; todėl jis tarė savo vežimo važiuotojui: „Atgręžk savo ranką ir išgabenk mane iš kariuomenės; nes aš esu sužeistas“.

³⁵Ir mūšis tą dieną stiprėjo; o karalius stovėjo savo vežime prieš sirus ir vakare mirė; ir kraujas iš žaizdos išsiliejo į vežimo vidų.

³⁶Ir saulei leidžiantis ėjo pranešimas po visą kariuomenę, sakantis: „Kiekvienas į savo miestą ir kiekvienas į savo kraštą“.

³⁷Taip karalius mirė ir buvo atgabentas į Samariją; ir jie palaidojo karalių Samarijoje.

³⁸Ir plovė vežimą Samarijos tvenkinyje; o šunys laižė jo kraują; ir jie plovė jo šarvus; pagal VIEŠPATIES žodį, kurį jis kalbėjo.

³⁹Na, o kiti Ahabo darbai ir visa, ką jis darė, ir dramblio kaulo namai, kuriuos jis pastatė, ir visi miestai, kuriuos jis pastatė, argi jie nėra surašyti Izraelio karalių kronikų knygoje?

⁴⁰Taip Ahabas užmigo prie savo tėvų; o jo sūnus Ahazijas karaliavo jo vietoje.

⁴¹O Asos sūnus Jehozapatas pradėjo karaliauti Judai ketvirtaisiais Izraelio karaliaus Ahabo metais.

⁴²Jehozapatas buvo trisdešimt penkerių metų, kai jis pradėjo karaliauti; ir jis karaliavo dvidešimt penkerius metus Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Azuba, Šilhio duktė.

⁴³Ir jis vaikščiojo visais savo tėvo Asos keliais; jis nenukrypo nuo jų, darydamas tai, kas teisinga VIEŠPATIES akyse; tačiau aukštumos nebuvo pašalintos; nes tauta tebeaukodavo ir tebedegindavo smilkalus aukštumose.

⁴⁴Ir Jehozapatas sudarė taiką su Izraelio karaliumi.

⁴⁵Na, o kiti Jehozapato darbai ir jo galybė, kurią jis parodė, ir kaip jis kariavo, argi jie nėra užrašyti Judos karalių kronikų knygoje?

⁴⁶Ir jis išnaikino iš šalies likusius sodomiečius, kurie buvo užsilikę jo tėvo Asos dienomis.

⁴⁷Tuomet Edome nebuvo karaliaus; vietininkas buvo karalius.

⁴⁸Jehozapatas pasidarė Taršišo laivų, kad vyktų į Ofyrą aukso; bet jie neišvyko; nes laivai sudužo Ecion-Geberyje.

⁴⁹Tuomet Ahabo sūnus Ahazijas tarė Jehozapatui: „Tegul eina mano tarnai laivuose su tavo tarnais“. Bet Jehozapatas nenorėjo.

⁵⁰Ir Jehozapatas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų savo tėvo Dovydo mieste; o jo sūnus Jehoramas karaliavo jo vietoje.

⁵¹Ahabo sūnus Ahazijas pradėjo karaliauti Izraeliui Samarijoje septynioliktais Judos karaliaus Jehozapato metais ir karaliavo Izraeliui dvejus metus.

⁵²Ir jis darė pikta VIEŠPATIES akyse ir vaikščiojo savo tėvo keliu, savo motinos keliu ir keliu Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris skatino Izraelį nusidėti;

⁵³nes jis tarnavo Baalui, garbino jį ir kurstė VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, pyktį pagal visa tai, ką buvo daręs jo tėvas.

⁵⁴Na, o karalius Dovydas buvo pasenęs, metų pakirstas; ir jie apklodavo jį drobėmis, bet jis nebesušildavo.

⁵⁵Todėl jo tarnai jam tarė: „Tepaieško mano viešpačiui karaliui jauną mergelę; ir ji testovi karaliaus akivaizdoje, tegul ji prižiūri jį ir teguli ji tavo glėbyje, kad mano viešpats karalius sušiltų“.

⁵⁶Taigi jie ieškojo gražios panelės visose Izraelio ribose ir, suradę šunamietę Abišagą, atvedė ją pas karalių.

⁵⁷O ta panelė buvo labai graži ir prižiūrėjo karalių, ir jam patarnavo; bet karalius jos nepažino.

⁵⁸Tada Hagitos sūnus Adonijas išaukštino save, sakydamas: „Aš būsiu karalius“; ir jis pasiruošė vežimų bei raitelių ir penkiasdešimt vyrų, kad bėgtų pirma jo.

⁵⁹O jo tėvas niekada nesukėlė jam nepasitenkinimo, sakydamas: „Kodėl taip padarei?“ Jis irgi buvo labai gražus vyras; ir jo motina pagimdė jį po Abšalomo.

⁶⁰Ir jis susitarė su Cerujos sūnumi Joabu ir su kunigu Abjataru; o jie, sekdami Adoniją, jam padėjo.

⁶¹Bet kunigas Cadokas, Jehojados sūnus Benajas, pranašas Natanas, Šimis, Rėjas ir galingi vyrai, priklausantys Dovydui, nebuvo su Adoniju.

⁶²Ir Adonijas papjovė avis, jaučius ir riebius galvijus prie Cokeleto akmens, esančio šalia En-Rogelio, ir pakvietė visus savo brolius, karaliaus sūnus, ir visus Judos vyrus, karaliaus tarnus;

⁶³bet pranašo Natano, Benajo, galingųjų vyrų ir savo brolio Saliamono jis nepakvietė.

⁶⁴Todėl Natanas tarė Saliamono motinai Bat-Šebai, sakydamas: „Ar negirdėjai, kad Hagitos sūnus Adonijas karaliauja, o mūsų viešpats Dovydas to nežino?

⁶⁵Taigi dabar eikš, leisk man, meldžiu tave, tau duoti patarimą, kad išgelbėtum savo gyvybę ir savo sūnaus Saliamono gyvybę.

⁶⁶Eik ir, įėjusi pas karalių Dovydą, jam sakyk: ‘Argi tu, mano viešpatie, o karaliau, neprisiekei savo tarnaitei, sakydamas: „Tikrai tavo sūnus Saliamonas karaliaus po manęs, ir jis sėdės mano soste?“ Tai kodėl Adonijas karaliauja?’

⁶⁷Štai tau ten tebekalbant su karaliumi, aš irgi įeisiu paskui tave ir patvirtinsiu tavo žodžius“.

⁶⁸Ir Bat-Šeba įėjo pas karalių į kambarį; o karalius buvo labai senas; ir šunamietė Abišaga tarnavo karaliui.

⁶⁹Ir Bat-Šeba nusilenkė ir išreiškė pagarbą karaliui. Ir karalius tarė: „Ko nori?“

⁷⁰O ji jam tarė: „Mano viešpatie, tu prisiekei VIEŠPAČIU, savo Dievu, savo tarnaitei, sakydamas: ‘Tikrai tavo sūnus Saliamonas karaliaus po manęs, ir jis sėdės mano soste.

⁷¹O dabar, štai Adonijas karaliauja; na, o tu, mano viešpatie karaliau, to nežinai;

⁷²ir jis papjovė daugybę jaučių, nupenėtų galvijų bei avių ir pakvietė visus karaliaus sūnus, kunigą Abjatarą ir kariuomenės vadą Joabą; bet tavo tarno Saliamono jis nepakvietė.

⁷³O tu, mano viešpatie, o karaliau, į tave yra nukreiptos viso Izraelio akys, kad jiems paskelbtum, kas turės sėdėti mano viešpaties karaliaus soste po jo.

⁷⁴Kitaip atsitiks, kai mano viešpats karalius užmigs prie savo tėvų, tada aš ir mano sūnus Saliamonas būsime laikomi nusikaltėliais“.

⁷⁵Ir štai jai tebekalbant su karaliumi, atėjo ir pranašas Natanas.

⁷⁶Ir pranešė karaliui, sakydami: „Štai pranašas Natanas“. Ir atėjęs karaliaus akivaizdon jis nusilenkė prieš karalių veidu iki žemės.

⁷⁷Ir Natanas tarė: „Mano viešpatie, o karaliau, ar tu sakei: ‘Adonijas karaliaus po manęs, ir sėdės mano soste?’

⁷⁸Nes jis šią dieną nuėjo žemyn, papjovė daugybę jaučių, nupenėtų galvijų bei avių ir pasikvietė visus karaliaus sūnus, kariuomenės vadus ir kunigą Abjatarą; ir štai jie valgo ir geria jo akivaizdoje, ir sako: ‘Tegyvuoja karalius Adonijas’.

⁷⁹Bet manęs, būtent manęs, tavo tarno, kunigo Cadoko, Jehojados sūnaus Benajo ir tavo tarno Saliamono jis nepakvietė.

⁸⁰Ar šitas dalykas padarytas mano viešpaties karaliaus, o tu nepranešei tai savo tarnui, kas turės sėdėti mano viešpaties karaliaus soste po jo?“