1Ir Saliamonas susigiminiavo su faraonu, Egipto karaliumi, ir ėmė faraono dukterį, ir atvedė ją į Dovydo miestą, kol pabaigė statyti savo namus, VIEŠPATIES namus ir Jeruzalės sieną aplinkui.
2Tauta vis dar aukojo aukštumose, nes iki tų dienų nebuvo pastatyti namai VIEŠPATIES vardui.
3O Saliamonas mylėjo VIEŠPATĮ, vaikščiodamas savo tėvo Dovydo įstatais; išskyrus tai, kad jis aukojo ir degino smilkalus aukštumose.
4Ir nuėjo karalius į Gibeoną, kad ten aukotų; nes tai buvo didi aukštuma; tūkstantį deginamųjų aukų Saliamonas paaukojo ant to aukuro.
5Gibeone VIEŠPATS naktį pasirodė Saliamonui sapne; ir Dievas tarė: „Prašyk, ką turėčiau tau duoti“.
6Ir Saliamonas tarė: „Tu parodei savo tarnui Dovydui, mano tėvui, didelį gailestingumą pagal tai, kaip jis vaikščiojo tavo akivaizdoje tiesoje, teisume ir tiesumu širdies su tavimi; ir tu jam išlaikei šitą didelį gerumą, duodamas jam sūnų, kad sėdėtų jo soste, kaip yra šią dieną.
7Ir dabar, o VIEŠPATIE, mano Dieve, tu paskyrei karaliumi savo tarną mano tėvo Dovydo vietoje; o aš tesu jaunas vaikas; nežinau, kaip išeiti ar įeiti.
8Ir tavo tarnas viduryje tavo tautos, kurią išsirinkai, didelės tautos, kurios negalima suskaičiuoti nei suskaityti dėl daugybės.
9Todėl duok savo tarnui suprantančią širdį tavo tautai teisti, kad atskirčiau tarp gero ir blogo; nes kas yra pajėgus teisti šią tavo tokią didelę tautą?“
10Ir Viešpačiui patiko ta kalba, kad Saliamonas prašė šito dalyko.
11Ir Dievas jam tarė: „Kadangi prašei šito dalyko, o neprašei sau ilgo gyvenimo; nei neprašei sau turtų ir neprašei savo priešų gyvybės; bet prašei sau supratimo teismams atskirti;
12štai aš padariau pagal tavo žodžius; štai daviau tau išmintingą ir supratingą širdį; taip, kad tau lygaus nebuvo pirma tavęs, nei po tavęs neiškils tau lygaus.
13Ir taip pat daviau tau tai, ko neprašei, tiek turtų, tiek garbės; taip, kad niekas tau neprilygs tarp karalių per visas tavo dienas.
14Ir jei vaikščiosi mano keliais, laikydamasis mano įstatų ir įsakymų, kaip vaikščiojo tavo tėvas Dovydas, tuomet prailginsiu tavo dienas“.
15Ir Saliamonas atsibudo; ir štai, tai buvo sapnas. Ir jis atėjo į Jeruzalę ir, atsistojęs prieš VIEŠPATIES Sandoros skrynią, aukojo deginamąsias aukas, aukojo taikos aukas ir iškėlė puotą visiems savo tarnams.
16Tada dvi moterys, paleistuvės, atėjo pas karalių ir atsistojo jo akivaizdoje.
17Ir viena moteris tarė: „O, mano viešpatie, aš ir šita moteris gyvename vienuose namuose; ir pagimdžiau vaiką pas ją tuose namuose.
18Ir trečiąją dieną po mano gimdymo įvyko, kad pagimdė ir šita moteris; ir mes buvome drauge; jokio pašalinio nebuvo su mumis namuose, tik mes dvi namuose.
19O šitos moters vaikas naktį mirė; nes ji nugulė jį.
20Ir vidurnaktį atsikėlusi, tavo tarnaitei miegant, ji paėmė mano sūnų nuo mano pašonės ir paguldė jį sau į glėbį, o savo mirusį vaiką paguldė man į glėbį.
21Ir man rytą atsikėlus savo vaiko žindyti, štai jis buvo miręs; bet man ryte gerai įsižiūrėjus, štai tai nebuvo mano sūnus, kurį pagimdžiau“.
22O kita moteris tarė: „Ne; gyvasis yra mano sūnus, o mirusysis yra tavo sūnus“. O šita sakė: „Ne; mirusysis yra tavo sūnus, o gyvasis yra mano sūnus“. Taip jos kalbėjo karaliaus akivaizdoje.
23Tada karalius tarė: „Viena sako: ‘Šitas, gyvasis, yra mano sūnus, o tavo sūnus yra mirusysis’, o kita sako: ‘Ne; tavo sūnus yra mirusysis, o mano sūnus yra gyvasis’“.
24Ir karalius tarė: „Atneškite man kalaviją“. Ir atnešė kalaviją karaliaus akivaizdon.
25Ir karalius tarė: „Padalykite gyvąjį kūdikį į dvi dalis ir duokite pusę vienai, o pusę kitai“.
26Tada ta moteris, kurios vaikas buvo gyvasis, tarė karaliui, nes jos viduriai kankinosi dėl savo sūnaus, ir ji tarė: „O, mano viešpatie, duok jai gyvąjį vaiką ir jokiu būdu nežudyk jo“. Bet kita sakė: „Tegul jis nebus nei mano, nei tavo, padalykite jį “.
27Tada karalius atsiliepdamas tarė: „Atiduokite jai gyvąjį vaiką ir jokiu būdu jo nežudykite; ji yra jo motina“.
28Ir visas Izraelis išgirdo apie tą teismą, kuriuo teisė karalius; ir jie bijojo karaliaus; nes matė, kad Dievo išmintis buvo jame, kad įvykdytų teismą.