1Ir aš, broliai, kai atėjau pas jus, neatėjau kalbos ar išminties puikumu, skelbdamas jums Dievo liudijimą.
2Nes nusprendžiau tarp jūsų nieko nežinoti, išskyrus Jėzų Kristų, ir jį nukryžiuotą.
3Ir aš buvau pas jus silpnume, baimėje ir labai drebėdamas.
4Ir mano kalba bei mano skelbimas buvo ne viliojančiais žmogaus išminties žodžiais, bet Dvasios ir jėgos parodymu:
5kad jūsų tikėjimas stovėtų ne žmonių išmintyje, bet Dievo jėgoje.
6Nors mes kalbame išmintį tarp tobulųjų, tačiau ne šio pasaulio išmintį nei šio pasaulio kunigaikščių, kurie eina niekais;
7bet mes kalbame Dievo išmintį paslaptyje, tai yra, paslėptą išmintį, kurią Dievas pirma pasaulio paskyrė mūsų šlovei;
8kurios niekas iš šio pasaulio kunigaikščių nežinojo, nes jeigu jie būtų ją žinoję, jie nebūtų nukryžiavę šlovės Viešpaties.
9Bet kaip yra parašyta: „Akis nematė, nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neįėjo tai, ką Dievas paruošė tiems, kurie jį myli“.
10Bet Dievas mums tai apreiškė savo Dvasia, nes Dvasia ištiria visa, taip, Dievo gelmes.
11Nes kuris žmogus žino tai, kas yra žmogaus, jei ne žmogaus dvasia, esanti jame? Taip ir to, kas Dievo, niekas nežino, bet tik Dievo Dvasia.
12Na, o mes gavome ne pasaulio dvasią, bet dvasią, kuri yra iš Dievo; kad žinotume tai, kas mums nuo Dievo dovanota.
13Tai mes ir kalbame – ne tais žodžiais, kurių moko žmogaus išmintis, bet kurių moko Šventoji DVASIA – gretinant dvasinius dalykus su dvasiniais.
14Bet prigimtinis žmogus nepriima to, kas iš Dievo Dvasios, nes tai jam yra kvailystė; nei negali jis to suprasti, nes tai yra dvasiškai vertinama.
15Bet dvasiškasis sprendžia apie viską, tačiau niekas negali spręsti apie jį.
16Nes kas gi pažino Viešpaties protą, kad galėtų jį pamokyti? Bet mes turime Kristaus protą.