1Tada Cofaras Naamatietis atsakydamas tarė:
2„Argi žodžių tvanas turėtų likti be atsakymo? Nejau plepus vyras turėtų būti teisus?
3Argi tavo tauškalai turėtų mus nutildyti? Nejau tau tyčiojantis nebus kam tavęs sugėdinti?
4Juk tu sakai: ‘Mano mokymas tyras, aš buvau nekaltas Dievo akyse!’
5Bet jei Dievas prakalbėtų, jis pats atvertų tau savo lūpas
6ir apsakytų tau savo išminties paslaptis! Juk išmintis yra daugeriopa! Tad žinok, kad Dievas iš tavęs mažiau reikalauja, negu verta tavo kaltė.
7Argi gali̇̀ suvokti Dievo paslaptį? Argi gali̇̀ išžvalgyti Visagalio gelmes?
8Jos gilesnės už dangų, ir ką tu gali padaryti? Jos gilesnės už Šeolą, ir ką tu sužinosi?
9Jos nusidriekusios ilgiau už žemę ir plačiau už jūrą.
10Jeigu jis praeina ar uždaro į kalėjimą, ar pašaukia į teismą, tai kas gali jį sulaikyti?
11Juk jis žino, kas yra veidmainiai, ir mato nedorybę. Tad nejau jos neatpažintų?
12Argi kvailas žmogus įgis supratimo, o laukinė asilė pagimdys žmogų?
13Jei širdį kreipsi teisingai, tai savo rankas tiesi jo link.
14Jei tavyje slypi nedorybė, pašalink ją ir neleisk neteisybei gyventi tavo palapinėje.
15Iš tikrųjų tada pakelsi savo veidą be dėmės, būsi saugus ir nebebijosi.
16Tada užmirši savo vargus arba prisiminsi juos kaip nuslūgusius vandenis.
17Tavo gyvenimas bus šviesesnis už vidurdienį, o tamsiausios gyvenimo valandos švies kaip aušra.
18Tu jausiesi saugus, nes turėsi vilties; Dievas saugos tave, ir tu saugiai ilsėsiesi.
19Gulsiesi, ir nebus tau ko bijoti, daugelis stengsis tau įtikti.
20O nedorųjų akys apsiblaus, kelio išsigelbėti jie rasti nepajėgs. Jų vienintelė viltis – laukti mirties“.