1Aš nebenoriu gyventi! Viešai išliesiu savo skundą, išsakysiu savo širdies kartėlį.
2Sakysiu Dievui: ‘Nepasmerk manęs; pasakyk, kuo mane kaltini.
3Argi tau atrodo gera engti, niekinti savo rankų darbą ir šypsotis nedorėlių užmojams?
4Nejau tavo akys kūniškos? Argi ir tu matai taip, kaip mato žmonės?
5Argi tavo dienos – kaip dienos mirtingųjų ir tavo metai – kaip žmogaus metai,
6kad ieškai mano kaltės ir tyrinėji mano nuodėmę,
7nors žinai, kad aš nesu kaltas ir nėra kam išgelbėti mane iš tavo rankų?
8Tavo rankos sukūrė ir padarė mane, o dabar tu apsisuki ir naikini.
9O, atsimink, kad sukūrei mane iš molio! Nejau vėl paversi mane dulkėmis?
10Argi neišpylei manęs kaip pieno ir nesurauginai kaip sūrio?
11Aprengei mane oda ir kūnu, suaudei mane iš kaulų ir gyslų.
12Suteikei man gyvybę ir ištikimą meilę, rūpestingai saugojai kiekvieną mano kvėptelėjimą.
13Ir vis dėlto slėpei šiuos dalykus savo širdyje; žinau, kad turėjai tai mintyje!
14Jeigu nusidėčiau, tu mane seki, ir kaltės neatleidi.
15Jeigu esu kaltas, vargas man! Jeigu teisus, nedrįstu galvos pakelti, nes esu apimtas gėdos, apsvaigęs nuo skausmo.
16Medžioji mane tarsi drąsus liūtas, vis puoli ir puoli mane savo žygiais.
17Vis puoli ir puoli mane iš naujo, vis labiau ir labiau pyksti ant manęs, vedi prieš mane vis naujus būrius.
18Tad kam išvedei mane iš įsčių? Verčiau būčiau miręs, kol dar jokia akis nebuvo manęs mačiusi,
19ir likčiau tarsi nebuvęs, perkeltas iš įsčių tiesiai į kapą.
20Argi ne maža tau mano gyvenimo dienų? Atstok nuo manęs, kad galėčiau rasti truputį paguodos,
21prieš negrįžtamai išeidamas į tamsos ir niūrumo šalį,
22į tamsią sąmyšio šalį, kurios šviesa tarsi tamsa’“.