1Ak, dūzgiančių vabzdžių žeme anapus Kušo upių,
2siunčianti pasiuntinius per jūrą, papiruso laivais per vandenis! Keliaukite atgal, eiklieji pasiuntiniai, pas žmones aukštaūgius ir švelniaodžius, pas gentį, kurios bijoma arti ir toli, pas stiprią ir pergalingą tautą, kurios valdas vagoja upės.
3Visi, kurie esate pasaulyje, visi žemės gyventojai, kai ženklas bus iškeltas ant kalno, žiūrėkite! Kai sugaus ragas, klausykitės!
4Juk taip man kalbėjo VIEŠPATS: „Aš stebėsiu iš savo būsto ramus kaip kaitra saulės blizgesyje, kaip rasos garai pjūties kaitroje.
5Dar prieš vynuogių rinkimą, žiedams nužydėjus ir vynuogių kekėms ėmus sirpti, jis genekliu apgenės šakeles ir šalin numes nupjaustytus metūglius.
6Visi jie bus palikti plėšrūnams kalnų paukščiams ir laukų žvėrims. Plėšrūnai paukščiai maitinsis jais vasarą, o laukų žvėrys – žiemą“.
7Tuomet tauta žmonių, aukštaūgių ir švelniaodžių, gentis, kurios bijoma arti ir toli, stiprioji ir pergalingoji tauta, kurios kraštą vagoja upės, atneš dovanų Galybių VIEŠPAČIUI į Siono kalną – vietą, kurioje būna Galybių VIEŠPATIES vardas.