1Ištarmė apie Damaską. Tikėk manimi, Damaskas liausis buvęs miestu; jis taps griuvėsiais.
2Aroero miestai bus apleisti ir priklausys kaimenėms; ten jos ramiai gulinės, ir nebus kam jų baidyti.
3Efraimas praras savo tvirtoves, o Damaskas – karalystę. Aramo likutis turės tą pačią didybę, kaip ir izraelitai. – Tai Galybių VIEŠPATIES žodis! –
4Tą dieną Jokūbo didybė sunyks, jo apkūnumas sumenks.
5Tarsi glėbys šiaudų pjovėjui, kai pjūties metu jis nuima dirvos derlių, arba kai renkamos varpos Refajų slėnyje,
6iš jo liks tik išrankos, panašiai kaip raškant alyvmedį lieka dvi ar trys alyvos pačioje viršūnėje, keturios ar penkios žemiau ant šakų. – Tai VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, žodis.
7Tą dieną žmonės kreips žvilgsnį į savo Kūrėją, jų akys kryps į Izraelio Šventąjį.
8Jie nebežvelgs į aukurus, savo rankų darbus, nebesikliaus tuo, ką jų rankos padarė šventaisiais stulpais ar smilkalų aukurais.
9Tą dieną jų galingieji miestai bus tušti kaip miestai, kuriuos paliko amoritai ir hivai, pabūgę izraelitų. Nusiaubti bus visi!
10Juk tu pamiršai Dievą, kuris tave gelbsti, neatmeni Uolos, savo priebėgos. Todėl veisk, jei nori, šventuosius sodus ir sodink juose svetimų vynuogių atžalas!
11Nors ir užaugintum jas tą pačią dieną, kai sodinai, ir padarytum, kad kitą rytą tavo daigai pražystų, derlius pradings baisiõs nelaimės ir tikrõs pražūties dieną.
12Ak, koks ūžesys nesuskaitomų tautų, jų šniokštimas tarsi marių mūša! Triukšmauja, ūžia tautos, kaip galingos bangos; toks ūžesys tautų!
13Nerimsta, ūžia tautos kaip šėlstantis potvynis, bet VIEŠPATS pagrūmos joms, ir visos išlakstys toli, bus išsklaidytos, kaip šapus kalnuose išsklaido vėjas, kaip dulkių verpetą nuneša vėtra.
14Koks siaubas vakare! Nors rytas dar neišaušo, jo jau nebėra! Tokia dalia bus tų, kurie mus siaubia, toks likimas tų, kurie mus plėšia.