Proverbs 5
1 Mano vaike, klausyk mano išminties, palenk savo ausį mano supratimui,
2 kad brangintumei apdairumą, ir tavo lūpos saugotų išmanymą.
3 Juk palaidūnės lūpos laša medumi, o jos burna slidesnė už aliejų.
4 Bet iš tikrųjų ji karti kaip metėlė, aštri kaip dviašmenis kalavijas.
5 Jos kojos žengia į mirtį, jos žingsniai veda į Šeolą.
6 Į gyvenimo taką ji nekreipia dėmesio, jos keliai kreivi, ir ji to nežino.
7 Tad, vaikai, klausykitės manęs ir nenuklyskite nuo mano žodžių.
8 Laikykis kuo toliau nuo jos, neik arti jos namų durų,
9 kad neatiduotumei savo garbės kitiems, o savo metų – negailestingajam,
10 kad svetimieji nesurytų tavo turto, o tavo triūsas neitų į svetimus namus,
11 kad gyvenimo gale neapverktum likimo, kai būsi sunaikinęs savo jėgas bei kūną,
12 ir nesakytum: „O, kaip priešinausi pamokomas, kaip mano širdis nekentė perspėjimų!
13 Nei savo auklėtojų balso klausiau, nei lenkiau ausį savo mokytojams,
14 tad esu arti visiškos žūties viešame bendrijos sambūryje“.
15 Gerk vandenį iš savo talpyklos, šviežią vandenį iš savo šaltinio.
16 Nejau tavo šaltiniai turėtų lietis laukan, o vandens srovės – į gatves?
17 Tebūna jie tau vienam, o ne dalyboms su svetimaisiais.
18 Tebūna palaimintas tavo šaltinis; džiaukis savo jaunystės žmona,
19 žavia gazele, grakščia stirnaite! Jos krūtys tedžiugina tave visada, būk nuolat apsvaigęs jos meile.
20 Kam gi turėtumei alpti dėl palaidūnės, mano vaike, ir glamonėti svetimautojos krūtinę?
21 Juk kur eina žmonės, VIEŠPATS aiškiai mato; jis stebi visus jų kelius.
22 Nedorą žmogų pasivys jo kaltės, jis bus pagautas savo nuodėmės pinklėmis.
23 Jis turės mirti nesudraustas, jis pražus per savo didelį kvailumą.