1Vargas rengiantiems nedorus darbus ir puoselėjantiems pikta savo guoliuose! Rytui prašvitus, jie jau vykdo tai, nes jėga jų rankose.
2Jie užsigeidžia dirvų ir pasigrobia jas, užsimano namų ir atima juos; jie išguja savininką iš jo namų ir žmones iš jų paveldo.
3Todėl taip kalba VIEŠPATS: „Tikėk manimi, rengiu nelaimę šiai giminei; negalėsite ištraukti iš jos savo kaklų. Eidami galvos išdidžiai nekelkite, nes tai bus blogas metas“.
4Tą dieną bus tau skiriama patyčių daina, aimanuojama karti rauda ir sakoma: „Mes visiškai nuniokoti! VIEŠPATS perduoda kitiems mano tautos paveldą, jis atima jį iš manęs! Užgrobėjams mūsų laukus išdalija“.
5Todėl nebus tau kas burtu mestų virvę VIEŠPATIES bendrijoje.
6„Liaukitės pranašavę, – skelbia jie, – tokių dalykų neturite pranašauti! Gėda mūsų neužklups“.
7Ar reikėtų taip sakyti, Izraelio namai? Ar VIEŠPATIES kantrybė išseko? Ar tai jo darbai? Ar mano žodžiai nepadeda tam, kas elgiasi teisingai?
8Bet jūs pakilote kaip mano tautos priešas; jūs nuvelkate skraistę taikiųjų, su pasitikėjimu einančių pro šalį, nė negalvojančių apie karą.
9Mano tautos moteris jūs išvarote iš jų jaukių namų ir iš jų vaikų atimate mano amžinai duotą garbę.
10Kelkitės ir eikite, nes ši vieta – ne poilsiui! Kadangi ji buvo užteršta, ją ištiks sunaikinimas, nuožmus sunaikinimas.
11Jei kas nors vaikštinėtų, pūsdamas miglą į akis bei skelbdamas melus, ir sakytų: „Pranašausiu jums apie vyną ir svaigųjį gėrimą“, – tokiu pranašu džiaugtųsi ši tauta.
12Tikrai surinksiu tave visą, Jokūbai, tikrai subursiu Izraelio likutį. Suvarysiu juos į viena lyg avis į avidę, lyg kaimenę į ganyklą. Ji skardės žmonių klegesiu.
13Tas, kuris pralaužia spragą, eis jų priekyje. Jie prasilauš ir išeis pro vartus. Jų karalius žygiuos pirmas, o VIEŠPATS jų priekyje.