1Viešpats DIEVAS parodė man šitokį dalyką. Žiūriu, vasaros vaisių krepšys.
2Jis paklausė: „Ką matai, Amosai?“ Atsakiau: „Vasaros vaisių krepšį“. VIEŠPATS tarė man: „Galas atėjo Izraeliui, mano tautai, nebeatleisiu jam niekada daugiau.
3Tą dieną šventyklos giesmės virs raudomis, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – daugybė visur išmėtytų lavonų. Ša! Tylos!“
4Išklausykite tai jūs, kurie mindote beturtį ir žudote krašto vargšus!
5„Kada gi baigsis jaunatis, – klausiate, – kad galėtume parduoti grūdus, ir šabas, kad galėtume nešti į turgų kviečius? Efą sumažinsime, šekelį padidinsime, ir svarstykles parengsime apgavystei!
6Pirksime vargšus už sidabrą, beturtį už sandalų porą ir parduosime net kviečių pasturlakus!“
7VIEŠPATS prisiekė Jokūbo išdidumu: „Tikrai niekada nepamiršiu nė vieno jų darbų!
8Argi nesudrebės dėl to žemė, argi neliūdės visa, kas gyva joje? Ji visa pakils kaip Nilas, patvins ir atslūgs kaip Egipto Nilas.
9Tą dieną, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – padarysiu, kad saulė nusileis vidurdienį, ir viduryje dienos apdengsiu žemę tamsa.
10Paversiu jūsų iškilmes gedulu, o visas jūsų giesmes – raudomis. Apdengsiu visų strėnas ašutine ir plikai nuskusiu visiems galvas. Padarysiu ją kaip gedulą dėl vienturčio sūnaus, o jos pabaigą – kaip kartėlio dieną.
11Tikrai ateina dienos, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – kai siųsiu badą į kraštą. Ne duonos badą ar vandens troškimą, bet Dievo žodžių badą.
12Tuomet žmonės keliaus nuo jūros ligi jūros, nuo šiaurės ligi rytų, skubės šen ir ten, ieškodami VIEŠPATIES žodžio, bet jo neras.
13Tą dieną alps nuo troškulio gražios merginos ir vaikinai.
14O tie, kurie prisiekia Samarijos stabu Ašima ir sako: ‘Kaip gyvas tavo dievas, Dane!’ arba: ‘Kaip gyvas kelias į Beer Šebą!’ – visi kris ir niekada neprisikels“.