1Choro vadovui. Dovydo. VIEŠPATYJE randu prieglobstį! Tad kaip drįstate man sakyti: „Paukšti, lėk į kalnus!
2Juk štai nedorėliai deda strėlę ant templės, įtempia lanką, norėdami šauti iš pasalų į doros širdies žmones.
3Kai viskas griūva, ką teisusis begali daryti?“
4VIEŠPATIES šventumo būstas – jo šventykla. VIEŠPATIES sostas stovi danguje. Jo akys viską apžvelgia, jo įdėmus žvilgsnis tiria žmones.
5VIEŠPATS ištiria teisųjį ir nedorėlį. Kas mėgsta smurtą, to jis nekenčia iš visos širdies.
6Nedorėliams jis siųs žarijų ir sieros lietų, svilinanti vėtra bus jiems skirtoji taurė.
7Juk teisus yra VIEŠPATS; jis myli teisius darbus, ir dorieji matys jo veidą.