1Kodėl tu, VIEŠPATIE, taip nuošaliai laikaisi? Kodėl slepiesi, kai esu nelaimėje?
2Nedorėliai kankina įžūliai varguolius; teįkliūva jie patys į savo sumanytas pinkles!
3Nedorėlis puikuojasi savo širdies kėslais, o gobšuolis keikia ir atmeta VIEŠPATĮ.
4Įniršęs iš įžūlumo, nedorėlis sako: „Atsiskaityti jis nešauks“. Anot jo širdies kėslų: „Dievo nėra!“
5Nedorėliui visada gerai klojasi; tavo nuosprendžiai jam tolimi, jis šaiposi iš visų savo priešų.
6Sako sau: „Nebūsiu parblokštas, per kartų kartas vargo nepatirsiu“.
7Jo lūpose pilna keiksmų, melo ir grasinimų, vargas ir piktumas jam ant liežuvio.
8Pasaloje jis tyko už aptvaro ir slapta žudo nekaltą žmogų. Jo akys vogčiomis seka nelaimingąjį,
9jis slapta sėlina lyg liūtas tankmėje. Jis tyko pagrobti vargšą, čiumpa vargdienį ir velka į savo tinklą.
10Jis prisišlieja prie žemės, puola pagūžom ir nelaimingąjį prislegia savo svoriu.
11Nedorėlis mano sau: „Dievui tai nerūpi. Jis slepia savo veidą, jis niekada nežiūri“.
12Pakilk, VIEŠPATIE! Pakelk ranką, Dieve, ir neužmiršk skriaudžiamųjų!
13Kodėl nedorėlis turėtų tyčiotis iš Dievo ir širdyje sakyti: „Atsiskaityti tu nešauksi!“?
14Juk tu matai! Tikrai imi į širdį vargą ir skausmą, esi visada pasirengęs padėti! Nelaimingasis tau gali save patikėti, – tu visada našlaičiui padedi.
15Palaužk nedoro ir blogo žmogaus jėgą, nubausk jų nedorumą, neleisk jiems išlikti!
16VIEŠPATS – Karalius per amžių amžius. Pagonys išnyks iš jo krašto.
17VIEŠPATIE, tu išgirsi skriaudžiamųjų troškimą, paguosi jų širdį, pakreipsi į juos savo ausį.
18Našlaičio ir skriaudžiamojo bylą apginsi, kad joks žemės mirtingasis nebekeltų baimės.