1Aš esu žmogus, matęs skausmą nuo Dievo pykčio lazdos.
2Jis varė mane vis giliau ir giliau į tamsybes be jokios šviesos.
3Tik prieš mane jis vis kelia ir kelia ranką visą dieną.
4Jis sunešiojo mano kūną ir odą, sutrupino man kaulus.
5Jis apgulė ir apsupo mane kartėliu ir vargais.
6Jis apgyvendino mane tamsybėse kaip tuos, kurie seniai numirė.
7Jis aptvėrė mane siena, kad neištrūkčiau, prislėgė mane sunkiomis grandinėmis.
8Nors aš šaukiuosi ir maldauju, jis užgožia mano maldą.
9Jis aptvėrė mano kelius tašytais akmenimis, iškraipė mano takus.
10Man jis – tykojanti meška, sėlinantis liūtas.
11Jis nutempė mane nuo mano kelio ir sudraskė, paliko mane priblokštą.
12Jis įtempė savo lanką ir pavertė mane savo strėlių taikiniu.
13Jis paleido strėles iš savo lanko, ir jos giliai susmigo į mano kūną.
14Pajuoka tapau visai savo tautai, jie visą dieną dainomis tyčiojasi iš manęs.
15Jis pripildė mane kartybių, pasotino metėlėmis.
16Jis nubrūžino man dantis žvyru, privertė mane gūžtis pelenuose.
17Mano gyvenimas neteko ramybės, aš užmiršau, kas yra laimė.
18Tariau sau: „Praėjo mano garbė ir visa, ko tikėjausi iš VIEŠPATIES “.
19Atminti savo skausmą ir klajones man – metėlė ir tulžis!
20Aš apie tai nuolat galvoju, ir prislėgta mano dvasia.
21Bet viltis sugrįžta atsiminus,
22kad ištikimoji VIEŠPATIES meilė niekada neišsenka, gailestingumo jam niekada nepristinga.
23Kas rytą jie nauji; didelė tavo ištikimybė!
24„ VIEŠPATS yra mano dalia, – sakau sau, – todėl į jį dėsiu viltis“.
25Geras yra VIEŠPATS tiems, kurie jo laukia, žmogui, kuris jo ieško.
26Gera laukti kantriai, kol išgelbėjimas ateis iš VIEŠPATIES.
27Gera žmogui jaunystėje nešti jungą.
28Tesėdi jis vienas tyloje, kai jungas jam sunkus.
29Teliečia dulkes lūpomis; rasi dar yra vilties.
30Teatsuka žandą mušančiam, tesisotina užgaule.
31Juk Viešpats neatmeta amžinai.
32Juk jei jis ir plaka, tai ir vėl pasigaili dėl savo ištikimosios meilės gausybės. Juk tyčia žmogaus
33jis nei plaka, nei liūdina.
34Kai visi krašto belaisviai trypiami kojomis,
35kai žmogaus teisės paminamos Aukščiausiojo akivaizdoje,
36kai sprendžiant bylą skriaudžiamas žmogus, – nejau to Viešpats nemato?
37Kieno įsakas buvo kada nors įvykdytas, jei Viešpats nebuvo to norėjęs?
38Argi ne iš Aukščiausiojo lūpų ateina tai, ką atneša nelaimės ir laimė?
39Tad kodėl žmogus, kol gyvas, skundžiasi dėl bausmės už savo nuodėmes?
40Ištirkime ir patikrinkime savo kelius, grįžkime pas VIEŠPATĮ!
41Pakelkime savo rankas ir širdis į Dievą danguje!
42Mes nusikaltome ir maištavome, ir tu neatleidai.
43Tu apsidengei įniršiu ir persekiojai mus, žudei ir nepasigailėjai.
44Tu prisidengei debesimi, kad jokia malda neprasiskverbtų.
45Tu padarei mus atmatomis ir šiukšlėmis tarp tautų.
46Visi mūsų priešai žiojasi prieš mus.
47Siaubas ir duobė – mūsų dalia, nuniokojimas ir sunaikinimas.
48Mano akys plūsta ašarų upėmis dėl savo tautos pražūties.
49Mano akys plūs ašaromis be perstojo, be paguodos,
50kolei VIEŠPATS nepažvelgs iš dangaus ir nepamatys.
51Mano akys kankina mane dėl likimo visų dukterų mano mieste.
52Mano priešai be jokios priežasties sugavo mane kilpa kaip paukštį.
53Jie įstūmė mane gyvą į duobę, užvertė ant manęs akmenis.
54Vandenys tvino man virš galvos, ir aš tariau: „Man galas!“
55Šaukiausi tavo vardo, VIEŠPATIE, iš duobės gelmių.
56Tu girdėjai mano šauksmą: „Tenebūna kurčia tavo ausis mano pagalbos šauksmui!“
57Tu atėjai man pagalbon, kai aš tavęs šaukiausi, ir tarei: „Nebijok!“
58Tu gynei mano reikalą, Viešpatie, išpirkai mano gyvastį.
59Tu, VIEŠPATIE, matei padarytą neteisybę, tad apgink mano teises!
60Tu matai visą jų kerštingumą, visus jų kėslus prieš mane.
61Tu, VIEŠPATIE, girdėjai jų užgaules, visus jų kėslus prieš mane,
62mano priešų kalbas ir užmačias visą dieną prieš mane.
63Pasižiūrėk! Ar jie sėdi, ar stovi, aš esu jų patyčių daina.
64VIEŠPATIE, atmokėk jiems, paisydamas jų rankų darbų!
65Tejaučia jie širdgėlą, tebūna jiems tavo prakeikimas!
66Su įniršiu persekiok juos ir išnaikink po VIEŠPATIES dangumi!