1O, kaip pažemino Viešpats Siono dukterį, būdamas įniršęs! Jis nubloškė iš dangaus žemėn Izraelio didybę, neatminė savo įniršio dieną savo pakojo.
2Viešpats negailestingai sunaikino visas Jokūbo buveines. Įniršęs sulygino su žeme Judo dukters tvirtoves. Parbloškė žemėn sugėdintą karalystę ir jos didžiūnus.
3Degdamas pykčiu, jis nulaužė Izraelio ragus. Atitraukė nuo jų savo dešinę priešų akivaizdoje. Niokojo Jokūbą tarsi ugnies liepsna, visa visur suryjanti.
4Savo lanką įtempė lyg priešas, savo dešinę pakėlė lyg engėjas. Išžudė visus, kuriais mes didžiavomės Siono dukters palapinėje. Tarsi ugnį išliejo savo pyktį.
5Viešpats elgėsi kaip priešas ir sunaikino Izraelį. Sunaikino visus jo rūmus, griuvėsiais pavertė jo tvirtoves, sustiprino Judo dukters verksmą ir raudą.
6Jis išgriovė savo buveinę kaip sodo pašiūrę, sunaikino savo Padangtę. VIEŠPATS panaikino Sione iškilmę ir šabą. Savo pykčio įniršyje atmetė karalių ir kunigą.
7Viešpats paniekino savo aukurą, išsižadėjo savo Šventyklos. Atidavė į priešų rankas jos rūmų sienas. Jie šūkavo VIEŠPATIES Namuose kaip iškilmių dieną.
8VIEŠPATS nutarė paversti griuvėsiais Siono dukters sieną. Ištiesė matavimo virvę ir nesulaikė rankos nuo naikinimo. Sieną ir pylimą privertė raudoti, ir guli abiejų griuvėsiai.
9Žemėn įgrimzdo jos vartai, jis nuėmė ir sulaužė velkes. Ištremtas tautose jos karalius su didžiūnais, dingo kunigų mokymas. Ir jos pranašai nebegauna regėjimo iš VIEŠPATIES.
10Siono dukters seniūnai tylėdami sėdi ant žemės. Jie dulkėmis pasibarstė galvas ir apsijuosė ašutine. Jeruzalės mergaitės nuleido galvas ligi žemės.
11Nuo ašarų aptemo man akys, aš visas sukrėstas. Man širdis plyšta dėl dukters, mano tautos, sunaikinimo. Vaikai ir kūdikiai alpsta miesto aikštėse.
12Savo motinų jie nesiliauja klausinėti: „Kur grūdai ir vynas?“ – alpdami kaip sužeistieji miesto gatvėse, iškvėpdami gyvastį ant savo motinų rankų.
13Ką galiu tau pasakyti? Su kuo tave palyginti, dukterie Jeruzale? Su kuo galiu tave lyginti, kad galėčiau tave paguosti, mergele, Siono dukterie? Platūs kaip jūra tavo griuvėsiai; kas gali tave išgydyti?
14Tavo pranašų tau skelbti regėjimai buvo tušti ir apgaulingi. Jie neatidengė tavo kaltės, idant sugrąžintų tau palaimą. Jie regėjo ištarmes tau, tuščias ir klaidinančias.
15Kas tik praeina tavo keliu, tas matydamas tave ploja rankomis. Jie švilpia ir kraipo galvas, žvelgdami į dukterį Jeruzalę. „Nejau tai miestas, laikytas gražiausiu, visos žemės džiugesiu?“
16Visi tavo priešai žiojasi prieš tave. Jie švilpia, griežia dantimis ir šaukia: „Mes ją prarijome! Tai tikrai mūsų lauktoji diena! Sulaukėme ir pamatėme!“
17VIEŠPATS padarė, ką buvo užsimojęs, įvykdė savo žodį, ištartą labai seniai. Jis sunaikino negailestingai, leido tavo priešui džiaugtis pergale, išaukštino tavo engėjų galybę.
18Šaukis širdimi Viešpaties, dejuok, Siono dukterie! Liek ašaras upeliais dieną naktį. Neleisk sau atsikvėpti nei akims ilsėtis!
19Atsikelk ir šaukis naktį kiekvienos sargybos pradžioje! Išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akivaizdoje! Kelk į jį rankas dėl gyvasties savo vaikų, mirštančių iš bado kiekvienos gatvės kampe.
20Pažvelk, VIEŠPATIE, ir pasižiūrėk: su kuo esi taip pasielgęs? Nejaugi moterys turi valgyti savo vaisių, savo naujagimius kūdikius? Nejaugi kunigas ir pranašas turi būti užmušti Viešpaties Šventykloje?
21Jauni ir seni guli gatvėse sukritę. Mano merginos ir vaikinai krito nuo kalavijo. Savo įniršio dieną juos užmušei, negailestingai išžudei.
22Sukvietei mano priešus iš visų pusių tarsi iškilmių dieną. Ir VIEŠPATIES įniršio dieną nė vienas nepabėgo ir neišliko. Mano priešas sunaikino tuos, kuriuos pagimdžiau ir išauginau.