1O Jobas atsakydamas tarė:
2„Kiek ilgai mane kankinsite ir skaudinsite savo žodžiais?
3Jau dešimtą kartą užgauliojate mane; argi ne gėda jums mane skaudinti?
4Net jei tikrai būčiau suklydęs, mano klaida lieka su manimi.
5Jei iš tikrųjų didžiuojatės prieš mane ir prikaišiojate man dėl mano nelaimės,
6žinokite, kad Dievas su manimi neteisingai pasielgė ir užmetė ant manęs savo kilpą.
7Net kai šaukiu: ‘Smurtas!’ – nėra, kas atsakytų; net kai rėkiu, nėra, kas su manimi teisingai elgtųsi.
8Jis taip užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti, ir apgaubė mano taką tamsybe.
9Jis nuvilko nuo manęs mano garbę ir nuėmė vainiką man nuo galvos.
10Jis triuškina mane iš visų pusių, išrovęs mano viltį kaip medį.
11Jis supyko ant manęs ir įniršo; laiko mane vienu savo priešininkų.
12Būriai jo karių vieningai artinasi, darosi kelią mane užpulti ir statosi stovyklą aplink mano palapinę.
13Nuo manęs jis atitolino mano brolius, visiškai atšalo man mano pažįstami.
14Mano giminaičiai ir artimi draugai manimi nesirūpina.
15Svečiai, viešėdavę mano namuose, mane pamiršo; mano tarnaitės laiko mane svetimu, tapau svetimšaliu jų akyse.
16Kai šaukiu savo tarną, jis neatsiliepia, nors ir nuoširdžiai prašau.
17Mano žmona bjaurisi mano kvapu; mano broliams darosi bloga nuo mano smarvės.
18Net paaugliai iš manęs tyčiojasi; kai atsistoju, jie šaiposi iš manęs.
19Mano artimiausi bičiuliai šlykštisi manimi; tie, kuriuos mylėjau, atsuko man nugaras.
20Vien oda ir kaulai liko iš manęs, vos vos išsigelbėjau.
21Pasigailėkite manęs! Pasigailėkite manęs, mano bičiuliai, nes mane ištiko Dievo ranka!
22Kodėl turite mane persekioti, kaip daro Dievas? Nejau jums dar negana mane kankinti?
23O, kad mano žodžiai būtų užrašyti! O, kad jie būtų surašyti į knygą!
24O, kad geležies plaktuku ir švinu jie būtų amžinai iškalti ant uolos!
25Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale jis pakils kaip liudytojas žemėje.
26Net kai liga jau bus suėdusi mano odą, savo kūnu matysiu Dievą.
27Matysiu jį savo, o ne kieno kito akimis! To trokšta širdis mano krūtinėje!
28Klausiate savęs: ‘Kaip galime labiausiai jį priblokšti?’ ir sakote: ‘Jame glūdi nelaimės šaknys!’
29Tad patys bijokitės kalavijo, nes pyktis nusipelno kalavijo bausmės, idant žinotumėte, jog yra kam teisti“.