1Angelas, kuris kalbėjo su manimi, vėl sugrįžo ir žadino mane, kaip žmogus žadinamas iš miego.
2Jis klausė: ‘‘Ką matai?’‘ Aš atsakiau: ‘‘Matau auksinę žvakidę, aliejaus indą jos viršuje ir septynias lempas su septyniais vamzdeliais.
3Prie jos yra du alyvmedžiai: vienas aliejaus indo dešinėje, o kitas kairėje’‘.
4Aš klausiau angelo, kuris kalbėjo su manimi: ‘‘Kas tai yra, mano viešpatie?’‘
5Angelas atsakė: ‘‘Ar nežinai, kas tai yra?’‘ Aš atsakiau: ‘‘Ne, mano viešpatie’‘.
6Jis tarė: ‘‘Tai yra Viešpaties žodis Zorobabeliui: ‘Ne galybe ir ne jėga, bet mano dvasia,sako kareivijų Viešpats’ ‘‘.
7Kas esi, didis kalne? Zorobabelio akivaizdoje tu pavirsi lyguma! Jis padės paskutinį akmenį, skambant džiaugsmo šūksniams: ‘‘Malonė, malonė jam’‘.
8Viešpats kalbėjo man:
9‘‘Zorobabelio rankos padėjo pamatus šiems namams, ir jo rankos užbaigs juos. Tada žinosi, kad kareivijų Viešpats siuntė mane pas jus.
10Kurie paniekino mažą pradžią, džiaugsis, matydami paskutinį akmenį Zorobabelio rankoje. Septynios lempos yra septynios Viešpaties akys, kurios viską stebi žemėje’‘.
11Aš klausiau angelą: ‘‘Kas yra šitie du alyvmedžiai žvakidės dešinėje ir kairėje?’‘
12Aš antrą kartą klausiau jį. ‘‘Kas yra tos dvi alyvmedžių šakelės prie auksinių vamzdelių, kuriais teka aliejus?’‘
13Jis klausė manęs: ‘‘Ar nežinai, kas tai yra?’‘ Aš atsakiau: ‘‘Ne, mano viešpatie’‘.
14Jis tarė: ‘‘Šie du yra pateptieji, kurie stovi prie visos žemės Viešpaties’‘.