1Aš esu rožė iš Sarono, slėnių lelija.
2Kaip lelija tarp erškėčių, taip mano mylimoji tarp dukterų.
3Kaip obelis tarp miško medžių, taip mano mylimasis tarp sūnų. Su džiaugsmu sėdžiu jo ūksmėje, jo vaisius man saldus.
4Jis atvedė mane į puotos namus, jo vėliava virš manęsmeilė.
5Atgaivinkite mane vynuogėmis, sustiprinkite obuoliais, nes aš alpstu iš meilės.
6Jo kairė ranka po mano galva, o dešinė apkabina mane.
7Saikdinu jus, Jeruzalės dukros, laukų stirnomis ir elnėmis, nežadinkite ir nekelkite mano mylimosios, kol ji pati nenorės.
8Mano mylimojo balsas! Jis ateina šokinėdamas per kalnus ir kalnelius.
9Mano mylimasis yra lyg stirna ar jaunas briedis. Štai jis jau stovi už sienos ir žiūri pro lango groteles.
10Mano mylimasis man kalba: ‘‘Kelkis, mano mylimoji, mano gražuole, ateik!
11Žiema jau praėjo, lietus pasibaigė ir liovėsi.
12Gėlės jau pasirodė žemėje; atėjo giedojimo metas, ir balandžių balsai girdimi krašte.
13Figmedžio pumpurai sprogsta, vynuogynai žydi ir kvepia. Kelkis, mano mylimoji, mano gražuole, ateik!
14Mano balandėle, gyvenanti uolų plyšiuose, parodyk savo veidą! Leisk išgirsti tavo balsą, nes tavo balsas gražus ir veidas žavus’‘.
15Sugaukite lapes, mažas laputes, kurios gadina vynuogynus, nes mūsų vynuogynas žydi.
16Mano mylimasis yra mano, o aš jo. Jis gano tarp lelijų.
17Kol diena aušta ir šešėliai pabėga, skubėk pas mane, mano mylimasai, kaip stirna, kaip jaunas briedis per Beterio kalnus.