1Nedorėlio nuodėmė kalba mano širdyje, kad nėra Dievo baimės prieš jo akis.
2Jis pataikauja sau, kai suranda savyje kaltę, kurios reikėtų nekęsti.
3Jo burnos žodžiainedorybė ir klasta. Jis liovėsi elgtis išmintingai ir daryti gera.
4Gulėdamas jis mąsto nedorybes, eina negeru keliu, neatsisako pikta.
5Viešpatie, dangų siekia Tavo gailestingumas, Tavo ištikimybėdebesis.
6Tavo teisumaskaip dideli kalnai, Tavo sprendimaikaip jūros gelmės. Viešpatie, Tu apsaugai žmogų ir gyvulį!
7Dieve, kokia brangi yra Tavo malonė! Žmonės glaudžiasi Tavo sparnų šešėlyje.
8Jie pasotinami Tavo namų riebalais, Tu duodi jiems gerti iš Tavo malonumų upės.
9Tu turi gyvenimo šaltinį; Tavo šviesoje matome šviesą.
10Tenesibaigia Tavo malonė tiems, kurie pažįsta Tave, ir Tavo teisumasnuoširdiesiems.
11Teneužkliudo manęs išdidumo koja ir ranka nusidėjėlio tenepastumia manęs!
12Piktadariai krito, buvo parblokšti ir nebeatsikels!