1Išmintis pasistatė namus, išsikirto septynias kolonas.
2Ji papjovė gyvulius, sumaišė vyną ir, padengusi stalą,
3pasiuntė tarnaites šaukti miesto aukščiausiose vietose:
4‘‘Neišmanėliai, ateikite!’‘ Kam trūksta supratimo, ji sako:
5‘‘Ateikite, valgykite mano duonos ir gerkite vyno, kurį sumaišiau.
6Atsisakykite kvailystės ir gyvenkite; eikite supratimo keliu’‘.
7Kas bara niekintoją, susilauks gėdos; sudraudęs nedorėlį, užsitrauksi dėmę.
8Nebark niekintojo, kad jis neimtų tavęs neapkęsti; sudrausk išmintingą, ir jis mylės tave.
9Patark išmintingam, ir jis taps dar išmintingesnis; pamokyk teisųjį, ir jo pažinimas išaugs.
10Viešpaties baimėišminties pradžia, o Šventojo pažinimassupratimas.
11Per mane padaugės tavo dienų, bus pridėta gyvenimo metų.
12Jei esi išmintingas, esi išmintingas pats sau; jei niekintojas, pats ir nukentėsi.
13Kvaila moteris yra triukšmadarė, neišmananti ir nieko nežino.
14Ji sėdi kėdėje prie savo namų, aukštose miesto vietose,
15ir kviečia visus, kurie eina savo keliais:
16‘‘Neišmanėliai, ateikite!’‘ Kam trūksta supratimo, ji sako:
17‘‘Vogtas vanduo yra saldesnis, o duona, valgoma slaptoje, skanesnė’‘.
18Jie nežino, kad ten mirusieji, ir jos svečiai pragaro gelmėse.