1Jobas atsakydamas tarė:
2‘‘Mano skundas dar ir šiandien kartus; mano kentėjimai didesni už mano vaitojimą.
3O kad žinočiau, kur Jį rasti, ir galėčiau ateiti prie Jo sosto!
4Jam pateikčiau savo bylą ir savo burną pripildyčiau įrodymų.
5Tada išgirsčiau, ką Jis man atsakytų, ir suprasčiau, ką man kalbėtų.
6Ar Jis priešintųsi man savo galinga jėga? Ne! Jis pažvelgtų į mane.
7Teisusis galėtų aiškintis su Juo, taip aš būčiau išlaisvintas amžiams nuo savo teisėjo.
8Jei einu pirmyn, ten Jo nėra, o jei atgal, Jo nerandu.
9Jei Jis yra kairėje, aš Jo nematau, o jei pasislėpęs dešinėje, Jo nepastebiu.
10Bet Jis žino mano kelią; jei Jis mane ištirtų, būčiau kaip auksas.
11Ėjau Jo pėdomis, iš Jo kelio neiškrypau.
12Nuo Jo įsakymų nepasitraukiau, Jo burnos žodžius vertinau labiau negu būtiną maistą.
13Jis vienintelis, kas gali Jį pakeisti? Ko Jo siela geidžia, tą Jis padaro.
14Jis įvykdys, kas man skirta; daug panašių dalykų Jis turi.
15Todėl man baugu Jo akivaizdoje; apie tai galvodamas, bijau Jo.
16Dievas susilpnina mano širdį; Visagalis gąsdina mane.
17Aš nepražuvau prieš tamsą, Jis nepaslėpė tamsybės nuo mano veido’‘.