1‘‘Mano kvėpavimas nusilpo, dienos trumpėja, kapai paruošti man.
2Mane apspito išjuokėjai, mano akys pavargo bežiūrėdamos į juos.
3Tu pats laiduok už mane, nes kas kitas paduos man ranką?
4Tu paslėpei supratimą nuo jų širdžių, todėl jų neišaukštinsi.
5Kas pataikauja savo draugams, to vaikai nesidžiaugs laimikiu.
6Jis padarė mane priežodžiu žmonėms, visi spjaudo man į veidą.
7Mano akys aptemo nuo sielvarto, mano kūnas kaip šešėlis.
8Teisieji pasibaisės tuo, o nekaltieji pakils prieš veidmainius.
9Teisusis laikysis savo kelio, o tas, kurio rankos švarios, stiprės ir stiprės.
10Ateikite jūs visi dar kartą, nes tarp jūsų nerandu nė vieno išmintingo.
11Mano dienos praėjo; sumanymai ir mano širdies siekiai sudužo.
12Jie naktį padarė diena, tačiau trūksta šviesos tamsoje.
13Ko gi aš dar laukiu? Mano namai yra kapas; aš savo guolį pasiklojau tamsoje.
14Sugedimą aš vadinu tėvu, o kirmėlesmotina ir seserimi.
15Kur yra mano viltis? Kas pamatys, kuo viliuosi?
16Ji nueis su manimi į gelmes ir ilsėsis su manimi dulkėse’‘.