1Naamatietis Cofaras atsakydamas tarė:
2‘‘Ar žodžių gausybė neturi būti atsakyta? Ar, daug kalbėdamas, būsi išteisintas?
3Ar tavo melai galėtų nutildyti vyrus? Kai tu tyčiojiesi, ar niekas tavęs nesugėdins?
4Tu sakei: ‘Mano mokslas yra tikras, aš esu teisus Tavo akyse’.
5O kad Dievas, pravėręs lūpas, prabiltų prieš tave.
6Jis apreikštų tau išminties paslaptis, ir tu pamatytum, kad du kartus daugiau turėtum kentėti. Žinok, kad Dievas iš tavęs reikalauja mažiau, negu verta tavo neteisybė.
7Ar gali tyrinėdamas suprasti Dievą? Ar gali tobulai suprasti Visagalį?
8Jis aukščiau už dangų. Ką tu gali padaryti? Jis giliau už pragarą. Ką tu gali žinoti?
9Jis ilgesnis už žemę ir platesnis už jūrą.
10Jei Jis praeidamas suima ir patraukia tieson, kas Jam užgins?
11Jis pažįsta žmonių tuštybę, mato jų nedorybes. Ar Jis nekreips į tai dėmesio?
12Tuščias žmogus dedasi išmintingas, nors gimsta kaip laukinio asilo jauniklis.
13Jei tu paruoši savo širdį ir ištiesi savo rankas į Jį,
14jei pašalinsi savo kaltes ir neleisi nedorybei gyventi tavyje,
15tada pakelsi savo veidą be dėmės, būsi tvirtas ir nieko nebijosi.
16Tada pamirši buvusį vargą, prisiminsi jį kaip nutekėjusį vandenį.
17Tavo gyvenimas bus šviesus kaip vidudienis, tu nušvisi kaip rytas.
18Tu būsi saugus, nes yra viltis, tu apsiklosi ir ilsėsies ramybėje.
19Tu atsigulsi ir niekas tavęs neišgąsdins, daugelis ieškos tavo pagalbos.
20Tačiau nedorėlių akys užges, jie nepaspruks, jų viltis kaip paskutinis atodūsis’‘.