1Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus,
2o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.
3Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse,
4tapdamas tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.
5Kuriam gi angelų kada nors Jis yra pasakęs: ‘‘Tu esi mano Sūnus, šiandien pagimdžiau Tave’‘?! Ir vėl: ‘‘Aš Jam būsiu Tėvas, o Jis bus man Sūnus’‘.
6Ir vėl, įvesdamas Pirmagimį į pasaulį, Jis sako: ‘‘Tepagarbina Jį visi Dievo angelai’‘.
7O apie angelus sako: ‘‘Jis daro savo angelus vėjais ir savo tarnusugnies liepsnomis’‘.
8O Sūnui: ‘‘Tavo sostas, Dieve, amžių amžiams, ir teisingumo skeptras yra tavo karalystės skeptras.
9Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorybės, todėl patepė Tave Dievas, Tavo Dievas, džiaugsmo aliejumi gausiau negu Tavo bičiulius’‘.
10Ir: ‘‘Iš pradžių Tu, Viešpatie, padėjai pamatus žemei, ir dangūs Tavo rankų darbas.
11Jie pražus, o Tu pasiliksi, jie visi sudils lyg drabužis,
12ir kaip apsiaustą Tu juos suvyniosi, ir jie bus pakeisti. Bet Tu esi tas pats, ir Tavo metai nesibaigs’‘.
13O kuriam iš angelų Jis yra kada sakęs: ‘‘Sėskis mano dešinėje, kol Aš patiesiu Tavo priešus, kaip pakojį po Tavo kojomis’‘?
14Argi jie visi nėra tarnaujančios dvasios, išsiųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?