1Aš mačiau visą priespaudą, kuri yra šiame pasaulyje. Štai ašaros prispaustųjų ir niekas jų nepaguodžia. Skriaudėjai galingi, bet nėra kam paguosti.
2Aš nusprendžiau, kad mirusieji laimingesni už gyvuosius.
3Dar laimingesnis už juos tas, kuris dar negimęs, nes jis dar nematė piktadarysčių, kurios vyksta pasaulyje.
4Toliau stebėjau žmonių darbą ir jų pastangas, dėl kurių žmogui pavydi jo kaimynas. Tai irgi tuštybė ir vėjo gaudymas.
5Kvailys sėdi sudėjęs rankas ir valgo savo kūną.
6Geriau turėti saują su ramybe negu pilnas rieškučias vargstant ir gaudant vėjus.
7Pastebėjau dar vieną tuštybę po saule.
8Vienišas žmogus, neturįs nei sūnaus, nei brolio, triūsia be galo, ir jo akys nepasisotina turtais. Jis nepagalvoja: ‘‘Kodėl aš triūsiu ir užginu gėrybių savo sielai?’‘ Tai taip pat tuštybė ir nereikalingas vargas!
9Du yra geriau negu vienas, nes jie turi gerą atlygį už savo triūsą.
10Jei vienas kristų, kitas jį pakeltų. Bet vargas vienam, jei jis krinta, nes nėra kam padėti.
11Jei dviese miega, vienas kitą šildo. Bet kaip sušilti vienam?
12Jei vienas užpuolamas, dviese pasipriešina. Trigubą virvę sunku pertraukti.
13Geriau neturtingas, bet išmintingas jaunuolis, negu senas kvailas karalius, kuris nepriima patarimų.
14Nes jis, išėjęs iš kalėjimo, tapo karaliumi, o kitas, gimęs karaliumi, nuskursta.
15Aš galvojau apie žmones, gyvenančius pasaulyje, ir kitą jaunuolį, kuris užims ano vietą.
16Daugybė žmonių buvo prieš jį, ir vėliau atėjusieji nesidžiaugs juo. Ir tai yra tuštybė ir vėjo gaudymas.